Seniausios Lietuvos vėjo jėgainės jau perkopė 20 metų: artėja išmontavimo banga, o su mentėmis turime problemą

Lietuvoje matome vis daugiau naujų ir gerokai aukštesnių vėjo elektrinių, tačiau kitoje energetikos sektoriaus pusėje tyliai artėja problema, apie kurią kalbama gerokai rečiau. Pirmosios modernios vėjo jėgainės mūsų šalyje pradėjo suktis daugiau nei prieš du dešimtmečius, todėl daliai jų artėja metas, kai savininkams teks rinktis – investuoti į eksploatacijos pratęsimą, keisti senas turbinas naujomis arba jas visiškai išmontuoti.

Ir tada atsiras labai praktiškas klausimas: ką daryti su milžiniškomis mentėmis?

Plieninį bokštą galima supjaustyti ir metalą perdirbti, varis turi aiškią antrinę rinką, didelę dalį mechaninių komponentų taip pat galima panaudoti arba perdirbti. Su mentėmis viskas sudėtingiau. Jos gaminamos iš ypač tvirtų kompozitinių medžiagų – stiklo ar anglies pluošto, sujungto polimerinėmis dervomis. Būtent dėl šios konstrukcijos mentė dešimtmečius atlaiko lietų, šalčius, ultravioletinius spindulius ir milžiniškas mechanines apkrovas. Tačiau tas pats ilgaamžiškumas tampa problema, kai mentę reikia išardyti į atskiras žaliavas.

Lietuvos energetikos agentūra jau pati pripažįsta, kad dalis anksčiausiai eksploatuoti pradėtų Lietuvos vėjo jėgainių artėja prie eksploatacijos pabaigos, o kompozitinių menčių tvarkymui Baltijos regione dar tik kuriama veikianti grandinė.

Taigi problema nėra kažkur tolimoje ateityje. Ji jau pradeda artėti prie Lietuvos.

Pirmoji Lietuvos vėjo jėgainė pradėjo veikti dar 2004 metais

Lietuvos vėjo energetikos istorija nėra tokia trumpa, kaip kartais atrodo žiūrint į šiandien dygstančius milžiniškus parkus. Pirmoji parodomoji 600 kW galios jėgainė Vydmantuose pradėjo veikti dar 2004 metų pavasarį. 2006 metų pabaigoje Kretingos rajone atsirado 16 MW galios Benaičių parkas, o 2010-ųjų pabaigoje pradėjo veikti dar vienas 34 MW galios „Benaičiai-1“ parkas su septyniolika „Enercon E-82“ turbinų.

Oficialūs istoriniai duomenys gerai parodo, kaip greitai sektorius augo. 2008 metais Lietuvoje buvo apie 68 MW vėjo elektrinių, 2009-aisiais – 98 MW, o 2010 metais jau apie 151 MW.

Po to augimas dar paspartėjo. 2015 metų pabaigoje Lietuvos vėjo parkų galia siekė maždaug 424 MW, 2016 metais – apie 493 MW, 2019 metais – 548 MW, o 2021-aisiais jau 671 MW. Didysis šuolis prasidėjo pastaraisiais metais: 2023 metais galia perkopė 1,2 GW, 2024 metais priartėjo prie 1,83 GW, o 2025-ųjų pabaigoje siekė maždaug 2,54 GW.

2026 metų rugpjūtį Lietuvos energetikos agentūra jau fiksavo 2684 MW vėjo elektrinių įrengtosios galios. Vien per pirmus aštuonis šių metų mėnesius ji padidėjo dar 145 MW.

Tai reiškia, kad per maždaug šešiolika metų Lietuvos vėjo elektrinių galia padidėjo beveik 18 kartų.

Kol kas daugiausia kalbėjome apie statybas. Tačiau kiekviena iš tų turbinų turi savo eksploatacijos laikrodį.

20–25 metai – ir prasideda sprendimai, ką daryti toliau

Įprastas sausumos vėjo parko projektinis eksploatacijos laikotarpis Europoje yra apie 20–25 metus, nors tinkamai prižiūrimos ir techniškai atnaujintos turbinos kai kur gali veikti iki 30–35 metų. Pasiekus projektinio gyvenimo pabaigą jėgainė nebūtinai kitą rytą išjungiama – atliekami konstrukcijų, menčių, guolių, pavaros ir kitų komponentų vertinimai, o pagal jų būklę sprendžiama, ar elektrinę saugu eksploatuoti toliau.

Šita detalė labai svarbi, nes pasakymas, kad Lietuvos laukia vienu metu vykstantis „masinis vėjo elektrinių uždarymas“, būtų per daug supaprastintas.

Realybėje greičiau matysime bangą.

2004 metais pradėjusiai veikti pirmajai Lietuvos jėgainei jau daugiau nei 20 metų. 2006–2007 metais pastatytiems parkams 25 metų riba ateis maždaug 2031–2032 metais. 2010 metų parkai ją pasieks apie 2035-uosius. O tada pradės artėti jau daug didesnė 2012–2016 metais statytų elektrinių grupė.

Vien 2005–2019 metais Lietuvoje buvo įrengta daugiau kaip 600 MW vėjo elektrinių galios. Tai reiškia, kad 2030-aisiais vis didesnei daliai šios technikos teks spręsti tolesnio likimo klausimą.

Dalį bus galima eksploatuoti ilgiau. Kita dalis gali būti parduota ir panaudota kitose rinkose. Kai kurie parkai bus modernizuoti, senas turbinas pakeičiant mažesniu skaičiumi gerokai galingesnių naujų elektrinių. O dalį teks galutinai išmontuoti.

Pastarasis variantas ir atneš menčių atliekų problemą.

Viena moderni turbina gali turėti daugiau kaip 100 tonų menčių

Šiuolaikinės vėjo elektrinės dydį sunku suvokti, kol nestovi šalia jos. Lietuvos energetikos agentūra, pristatydama Baltijos regione kuriamus kompozitų perdirbimo sprendimus, nurodo, kad viena šiuolaikinė vėjo turbinos mentė gali sverti maždaug 35–55 tonas.

Kadangi rotoriumi paprastai sukamos trys mentės, vienos didelės šiuolaikinės turbinos menčių masė teoriškai gali siekti maždaug 105–165 tonas.

Žinoma, senosios Lietuvos turbinos yra gerokai mažesnės, todėl jų mentės sveria mažiau ir šių skaičių negalima tiesiog padauginti iš visų Lietuvoje veikiančių elektrinių. Tačiau jie labai gerai parodo, kokio masto logistikos problema laukia ateityje statomų milžiniškų elektrinių.

Ir problema nėra vien svoris.

Mentė gali būti dešimčių metrų ilgio vientisa konstrukcija. Norint ją išvežti perdirbti, dažnai pirmiausia reikia saugiai nuleisti, supjaustyti, pakrauti, transportuoti ir tik tada smulkinti ar kitaip apdoroti. Jeigu tinkama perdirbimo įmonė yra už šimtų ar tūkstančių kilometrų, vien logistika gali sudaryti reikšmingą viso proceso kainos dalį.

Todėl nėra labai racionalu Lietuvos menčių problemą spręsti tik tada, kai pirmoje aikštelėje jau gulės dešimtys išmontuotų konstrukcijų.

Kur dėsime susidėvėjusias vėjo jėgaines?

„Mentės neperdirbamos“ – populiarus, bet netikslus teiginys

Apie vėjo energetiką dažnai galima išgirsti argumentą, kad senos turbinos neva praktiškai visos tampa milžiniška atlieka. Tai nėra tiesa.

Europoje jau dabar pagal nusistovėjusius procesus galima perdirbti ar atgauti maždaug 85–90 procentų visos vėjo turbinos masės. Bokštuose yra daug plieno, pamatuose – betonas ir armatūra, generatoriuose bei kabeliuose – varis ir kiti metalai. Būtent menčių kompozitai lieka sunkiausia visos konstrukcijos dalimi.

Tačiau net ir mentė nėra tiesiog „neperdirbama“.

Jau naudojami keli keliai. Paprasčiausias – pakartotinis panaudojimas. Dar tinkamos mentės ar jų dalys gali būti naudojamos kituose projektuose, o iš senų konstrukcijų Europoje jau gaminami tiltai, suoliukai, stogeliai, vaikų žaidimų aikštelių elementai ar kitos konstrukcijos.

Kitas būdas – mechaninis smulkinimas. Mentė supjaustoma ir susmulkinama, o gauta medžiaga naudojama kaip užpildas kitų produktų gamyboje.

Yra ir cheminio perdirbimo technologijų, pavyzdžiui, solvolizė. Jos metu bandoma atskirti polimerines dervas nuo stiklo ar anglies pluošto ir abi medžiagas grąžinti į gamybą. Lietuvoje KTU ir Lietuvos energetikos instituto mokslininkai jau yra atlikę eksperimentų, kurių metu stiklo pluoštu sustiprintas plastikas buvo skaidomas į atskiras medžiagas.

Problema ta, kad techniškai įmanoma dar nereiškia ekonomiškai paprasta.

Vienas realiausių sprendimų šiandien – cemento gamyklos

Šiuo metu vienas praktiškiausių didelių kompozitinių atliekų tvarkymo būdų yra jų panaudojimas cemento gamyboje.

Procesas veikia įdomiai. Susmulkinta mentės medžiaga patenka į labai aukštos temperatūros cemento krosnį. Organinė dervų dalis gali pakeisti dalį įprasto kuro, o mineralinis stiklo pluoštas tampa cemento gamybai naudojamų žaliavų dalimi.

JAV „Veolia“ įgyvendintame procese skelbiama, kad maždaug 65 proc. mentės sudedamųjų dalių tampa cemento gamybos žaliava, o dar apie 28 proc. panaudojama kaip alternatyvus kuras.

Tai nėra idealus uždaras ciklas, kuriame iš senos mentės pagaminama nauja mentė, tačiau tai gerokai geresnis variantas nei palaidoti visą konstrukciją sąvartyne.

Ir būtent šita kryptis aktuali Lietuvai.

Lietuvos energetikos agentūros koordinuojamame tarptautiniame „CompositeCircle“ projekte viena iš nagrinėjamų krypčių yra kompozitinių atliekų paruošimas ir panaudojimas cemento krosnyse. Kartu vystoma ir pažangesnė solvolizės technologija, kuri ateityje leistų atgauti stiklo pluoštą bei dervų žaliavas naujiems gaminiams.

Taigi sakyti, kad Lietuva visiškai nežino, ką daryti su senomis mentėmis, jau būtų netikslu.

Teisingiau būtų sakyti taip: technologinių sprendimų yra, tačiau Lietuvoje dar nėra dideliems būsimiems kiekiams paruoštos vientisos komercinės sistemos – nuo mentės nuėmimo iki jos galutinio perdirbimo.

Europa irgi tik dabar pradeda susidurti su tikruoju mastu

Lietuva šioje situacijoje nėra išskirtinė. Vakarų Europos šalys tiesiog pradėjo vėjo energetiką gerokai anksčiau, todėl senų turbinų problema jas pasiekė pirmas.

2025 metų pabaigoje Europoje veikė apie 290 GW vėjo elektrinių, o maždaug 80 GW šios galios iki 2030 metų pasieks savo teorinio projektinio eksploatacijos laikotarpio pabaigą. WindEurope pabrėžia, kad didelė dalis šių jėgainių toliau veiks arba bus modernizuota, todėl 80 GW nereiškia, kad visa ši galia bus išmontuota.

Tačiau menčių atliekų srautas vis tiek sparčiai didės.

2025 metais Europoje susidarė maždaug 20 tūkst. tonų išmontuotų menčių medžiagos. Prognozuojama, kad iki 2030 metų metinis kiekis padidės iki maždaug 55 tūkst. tonų.

Tai beveik trigubas augimas vos per penkerius metus.

Ir net tokiose didelėse rinkose kaip Vokietija, Ispanija ar Danija perdirbimo ekonomika dar nėra tobula. Technologijos egzistuoja, tačiau dalis jų brangios, ne visur yra pakankamai pajėgumų, o milžiniškų konstrukcijų transportavimas apsunkina visą grandinę.

Todėl Europa dabar iš esmės kuria naują pramonės šaką – senų vėjo elektrinių išmontavimo ir jų medžiagų panaudojimo sektorių.

Nuo 2026 metų pati Europos vėjo pramonė atsisakė menčių laidojimo

Čia yra dar viena svarbi detalė.

Kartais rašoma, kad Europos Sąjunga jau uždraudė laidoti senas vėjo turbinų mentes sąvartynuose. Tai nėra visai tikslu.

„WindEurope“ ir Europos vėjo energetikos sektorius savanoriškai įsipareigojo nuo 2026 metų nebesiųsti išmontuotų menčių į sąvartynus ir vietoj to jas pakartotinai naudoti, perdirbti arba panaudoti medžiagoms bei energijai atgauti. Tačiau tai nėra vienodas visoje ES įstatyminis draudimas. Kai kurios valstybės, tarp jų Vokietija, Austrija, Suomija ir Nyderlandai, tokius apribojimus yra įtvirtinusios atskirai.

Šis skirtumas svarbus Lietuvai.

Jeigu norime, kad senos mentės nebūtų tiesiog kaupiamos ar siunčiamos į pigiausią atliekų tvarkymo vietą, reikalinga ne vien technologija, bet visa ekonominė grandinė: kas jas surinks, kas supjaustys, kur jos bus laikinai laikomos, kas transportuos ir kas galutinai panaudos medžiagas.

Būtent todėl Lietuvos energetikos agentūra kartu su kitomis Baltijos ir Šiaurės šalių institucijomis dabar kuria tarpvalstybinę sistemą, kuri leistų kompozitų atliekas surinkti vienoje šalyje, paruošti kitoje ir perdirbti ten, kur yra tinkama infrastruktūra.

Tai gana logiška. Lietuvai nebūtinai apsimokėtų statyti milžinišką specializuotą gamyklą, jei pirmuosius metus ji gautų palyginti mažai senų menčių. Tačiau bendras Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ar kitų regiono valstybių srautas jau gali sukurti ekonomiškai prasmingą rinką.

Ar dėl senų turbinų Lietuvoje pradės trūkti elektros?

Ne.

Bent dabartiniai skaičiai tokio scenarijaus nerodo. Lietuva stato naujas vėjo elektrines gerokai greičiau, nei senosios artėja prie eksploatacijos pabaigos.

2026 metų rugpjūtį bendra šalies vėjo elektrinių galia siekė 2684 MW. Vien rugpjūtį vėjo elektrinės pagamino apie 0,38 TWh elektros, o per pirmuosius aštuonis 2026 metų mėnesius vėjo ir saulės elektrinės kartu jau pagamino 5,2 TWh.

Dar svarbiau tai, kad senų parkų vietose nebūtinai apskritai išnyks vėjo energetika.

Europoje vis dažniau taikomas vadinamasis „repowering“ – senos mažos turbinos išmontuojamos, o jų vietoje statomas mažesnis skaičius gerokai galingesnių naujų elektrinių. WindEurope skaičiuoja, kad šiuolaikinės turbinos gali būti 6–10 kartų galingesnės už ankstyvųjų kartų modelius, todėl modernizuojant parką elektros gamybą galima smarkiai padidinti net sumažinus pačių turbinų skaičių.

Pavyzdžiui, ankstyvaisiais Lietuvos vėjo energetikos metais 1–2 MW turbina buvo visiškai normali. Šiandien naujuose sausumos projektuose naudojamos kelių megavatų elektrinės, o planuojamuose Lietuvos jūriniuose parkuose svarstomos net 20 MW ir didesnės turbinos, kurių rotoriaus skersmuo galėtų siekti iki 300 metrų.

Taigi energetinis klausimas greičiausiai bus ne „kuo pakeisime uždaromas jėgaines“, o „kaip tvarkingai išardysime seną technologiją ir panaudosime jos medžiagas“.

Tikroji problema Lietuvai prasidės ne bokšte, o ant žemės

Iš dabartinių duomenų galima padaryti gana aiškią išvadą.

Lietuvos nelaukia diena, kai vienu metu bus išjungta pusė šalies vėjo elektrinių. Jėgainės statytos skirtingais metais, jų techninė būklė skiriasi, daliai bus pratęstas tarnavimo laikas, o kitose vietose vyks parkų modernizacija.

Tačiau 2030-ieji bus pirmasis laikotarpis, kai senų vėjo elektrinių išmontavimas Lietuvoje iš pavienių atvejų pradės virsti reguliaria veikla.

Ir tam reikėtų ruoštis dabar.

Lietuvos energetikos agentūra jau nurodo, kad šalyje veikia apie 300 vėjo jėgainių ir dalis seniausių jų artėja prie eksploatacijos pabaigos. Tuo pačiu pripažįstama, kad kompozitinių atliekų rūšiavimo, saugojimo, paruošimo ir perdirbimo infrastruktūra Baltijos regione dar tik kuriama.

Praktiškai reikės atsakymų bent į kelis klausimus: kas finansuos senų menčių sutvarkymą, kur jos bus pjaustomos ir smulkinamos, ar dalį galės priimti cemento pramonė, kur keliaus medžiaga cheminiam perdirbimui ir kaip bus registruojami susidarantys kompozitinių atliekų kiekiai.

Šiuo metu net Europoje vėjo jėgainių menčių atliekos ne visada turi pakankamai aiškų atskirą atliekų kodą ir gali patekti į bendresnius statybinių atliekų srautus. Dėl to „WindEurope“ ragina sukurti atskirą jų apskaitą, kad būtų galima žinoti, kiek menčių išmontuojama ir kur jos galiausiai atsiduria.

Būtent apskaita Lietuvai bus ypač svarbi. Šiandien lengva pasakyti, kiek šalyje turime vėjo elektrinių galios. Daug sunkiau viešai atsakyti, kiek tonų menčių bus išmontuota 2030, 2035 ar 2040 metais.

Išvada – problema tikra, tačiau ji nėra tokia, kaip dažnai pateikiama

Vėjo elektrinių kritikai kartais pateikia senas mentes kaip įrodymą, kad vėjo energetika sukurs milžiniškus „neperdirbamo plastiko kalnus“. Toks vaizdas per daug supaprastintas.

Didžioji vėjo turbinos dalis jau šiandien gali būti perdirbta. Sunkiausia dalis iš tiesų yra kompozitinės mentės, tačiau ir jos nėra beviltiška atlieka. Jos gali būti pakartotinai panaudojamos, mechaniškai perdirbamos, naudojamos cemento pramonėje arba skaidomos pažangesniais cheminiais metodais. Europoje šios technologijos jau veikia, nors dalis jų dar nėra pakankamai pigios ar išplėtotos dideliu mastu.

Lietuvos problema kita: laikrodis jau pradėjo tiksėti, o visa grandinė dar nėra iki galo paruošta.

Pirmoji šalies vėjo jėgainė jau perkopė dvidešimtmetį. Iki 2030 metų tokio amžiaus bus vis daugiau turbinų. 2030-aisiais prie jų pradės jungtis daug didesni parkai, o tuo pat metu Lietuvoje bus pastatyta nauja karta daug didesnių elektrinių su dar ilgesnėmis ir sunkesnėmis mentėmis.

Todėl artėjanti problema nėra argumentas stabdyti vėjo energetiką. Tai daug praktiškesnis klausimas: jeigu jau statome tūkstančius megavatų naujų elektrinių, kartu turime tiksliai žinoti, kas nutiks kiekvienai jų tonai po 20, 25 ar 30 metų.

Nes pirmoji Lietuvos vėjo energetikos karta jau parodė, kad tie 20 metų praeina gerokai greičiau, nei atrodo statant pirmąją turbiną.