Skaičiai sako, kad maisto galime nusipirkti daugiau, bet prie kasos lietuviai vis tiek klausia: kodėl pinigų nelieka?

Prekybos centre ši žinia gali skambėti beveik kaip provokacija. Kol vienas pirkėjas prie lentynos lygina sviesto kainas, kitas skaičiuoja, ar imti kiaulieną šiandien, ar palaukti akcijos, statistika sako visai kitą dalyką: vidutinį atlyginimą gaunantis žmogus dabar maisto gali įsigyti daugiau nei prieš metus.

Ir ne šiek tiek. Skaičiuojama, kad maisto perkamoji galia per metus padidėjo apie 11,4 proc. Tai reiškia, kad teoriškai už tą pačią atlyginimo dalį žmogus gali nusipirkti daugiau maisto arba, nekeisdamas pirkinių krepšelio, dalį pinigų pasilikti kitiems poreikiams. „Maxima“ skelbia, kad vidutiniam atlyginimui „į rankas“ per metus išaugus 9,1 proc., o maisto produktams ir nealkoholiniams gėrimams Lietuvoje atpigus daugiau nei 2 proc., statistinis pirkėjas maisto gali įsigyti 11,4 proc. daugiau nei prieš metus.

Tačiau čia ir prasideda didysis lietuviškas paradoksas. Skaičiai atrodo geriau, bet žmogus prie kasos nebūtinai jaučiasi turtingesnis. Nes net jei dalis maisto atpigo, šalia brango kuras, šildymas, būstas, paslaugos, paskolos, remontas, kelionės į darbą ir daugybė kitų dalykų, kurių negali tiesiog išbraukti iš gyvenimo. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2026 m. rugpjūtį metinė infliacija sudarė 6,1 proc.; jai daugiausia įtakos turėjo šilumos energijos, benzino, dyzelino, automobilių techninės priežiūros ir remonto, medienos kuro bei elektros energijos kainų padidėjimas.

Skaičiai atrodo gražiai: kas iš tikrųjų pasikeitė?

Jeigu žiūrime tik į maistą, vaizdas tikrai palankesnis pirkėjui. „Maximos“ duomenimis, šio tinklo parduotuvėse vidutinės maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų įprastos kainos rugpjūtį buvo 3,9 proc. mažesnės nei prieš metus ir 1,9 proc. mažesnės nei liepą. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai Lietuvoje rugpjūtį kainavo vidutiniškai 2,1 proc. mažiau nei 2025 m. rugpjūtį.

Didžiausias kritimas matomas ne kokiose nors retai perkamose lentynose, o kasdieniuose produktuose. „Maxima“ nurodo, kad rugpjūtį, palyginti su praėjusiais metais, pigiau kainavo pieno produktai, mėsos gaminiai, šviežia kiauliena, kulinarijos gaminiai, duonos gaminiai, daržovės, vaisiai ir konservuota bakalėja. Šviežia kiauliena, pagal tinklo skaičiavimus, atpigo net 30,6 proc., duonos gaminiai – 11,8 proc., vaisiai ir mėsos gaminiai – po 8,7 proc.

Bet yra viena labai svarbi detalė: tai nereiškia, kad viskas parduotuvėje pinga. Valstybės duomenų agentūra nurodo, kad 2026 m. rugpjūtį, palyginti su liepa, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos sumažėjo 1,7 proc., tačiau tuo pat metu brango kūdikių maistas, ledai ir šerbetai, kai kurie desertai, jūrų gėrybės, prieskoniai, pieno desertai bei gatavas maistas. Kitaip tariant, vienam pirkėjui krepšelis gali tikrai palengvėti, o kitam – nelabai, jei jo šeimos perkami produktai patenka į brangusių prekių pusę.

Lentelė: ką tai reiškia paprastam pirkėjui?

Ši lentelė paaiškina, kodėl dalis žmonių gali pykti ant „gerų naujienų“. Taip, maisto eilutėje skaičiai geresni. Bet šeimos biudžete nėra tik maistas. Jeigu pigiau nusipirkote kiaulienos, bet daugiau sumokėjote už kurą, šildymą, automobilio remontą ar paslaugas, bendras jausmas gali likti toks pats: pinigai vis tiek tirpsta.

Atsiskaitymas kortele kasojeNuotrauka: OpenAI

Kodėl prie kasos ne visi jaučia pagerėjimą?

Statistinis vidurkis labai dažnai prasilenkia su žmogaus gyvenimu. Vidutinis atlyginimas auga, bet ne visų atlyginimai auga vienodai. Vienas žmogus gavo didesnį priedą, kitas – nė cento. Viena šeima perka daugiau kiaulienos, duonos, daržovių ir pieno produktų, todėl kainų kritimą pajunta labiau. Kita šeima augina kūdikį, dažniau perka gatavą maistą, desertus ar specifinius produktus – ir jos krepšelis gali visai nepigti.

Yra ir psichologinė pusė. Žmonės daug stipriau prisimena kainas, kurios pabrango, nei tas, kurios nukrito. Jeigu pienas atpigo keliolika centų, tai malonu, bet žmogus greitai pripranta. O jeigu kuras pabrango, šildymas kandžiojasi arba automobilio remontas kainuoja kelis šimtus eurų, tai įstringa ilgam.

Todėl sakinys „maisto galima nusipirkti daugiau“ nėra melas, bet jis nėra ir visa tiesa apie gyvenimą. Jis teisingas statistiškai, bet kiekviena šeima turi savo krepšelį, savo pajamas, savo paskolas, savo automobilį ir savo kasdienius įpročius.

Kokių produktų lentynose verta ieškoti atidžiau?

Jeigu maisto kainų pokyčiai tikrai palankesni, protingiausia ne tiesiog džiaugtis statistika, o pasinaudoti ja praktiškai. Pirmiausia verta žiūrėti į tas kategorijas, kurios pigo labiausiai: kiaulieną, mėsos gaminius, duonos gaminius, vaisius, daržoves, pieno produktus. Būtent čia pirkėjas gali greičiausiai pajusti skirtumą, jei lygina kainas ir neperka automatiškai pirmo pasitaikiusio produkto.

Valstybės duomenų agentūra rugpjūtį, palyginti su liepa, tarp labiausiai maisto grupėje pigusių produktų išskyrė kiaulieną ir bulves, šviežias lapines ar stiebines daržoves, kai kuriuos atogrąžų vaisius, subproduktus, šviežias uogas ir duoną. Tai gana praktiškas sąrašas, nes jame yra daug kasdienio maisto, o ne tik nišinės prekės.

Bet jei tikslas sutaupyti, vien kainų kritimo neužtenka. Reikia ir neįkristi į kitą spąstą – nusipirkti daugiau vien todėl, kad „pigiau“. Jeigu pigesnė mėsa keliauja į šaldytuvą be plano ir po kelių dienų išmetama, sutaupymo nėra. Geriausias pirkimas yra ne tas, kuris atrodo pigus, o tas, kuris tikrai bus suvalgytas.

Kaip pirkėjui iš tikrųjų išnaudoti šitą situaciją?

Pirma taisyklė – bent savaitę stebėti savo krepšelį. Ne abstrakčiai, o konkrečiai: kiek išleidžiate maistui, kokie produktai kartojasi, kas dažniausiai perkama spontaniškai, kas išmetama. Labai dažnai žmogus sutaupo ne dėl to, kad rado vieną stebuklingą akciją, o dėl to, kad nustojo pirkti per daug.

Antra taisyklė – daugiau planuoti pagal produktų grupes, kurios dabar palankesnės kainomis. Jeigu pigo mėsa, daržovės, vaisiai, duona ar pieno produktai, galima iš jų susidėlioti paprastesnį savaitės meniu. Tai nereiškia valgyti nuobodžiai. Tai reiškia pirkti ne chaotiškai, o pagal tai, ką tikrai sunaudosite.

Trečia taisyklė – nežiūrėti tik į vieno prekybos tinklo lentyną. Konkurencija tarp parduotuvių yra viena priežasčių, kodėl pirkėjai gali matyti mažesnes kainas. Tačiau tas pats produktas vieną savaitę pigesnis vienur, kitą – kitur. Žmogui nereikia važinėti per penkias parduotuves dėl kelių centų, bet brangesniems ar dažnai perkamiems produktams kainas palyginti verta.

Ketvirta taisyklė – atskirti tikrą pigimą nuo akcijos triukšmo. Kai kurios kainos krenta realiai, o kai kurios atrodo mažos tik dėl ryškios etiketės. Todėl verta žiūrėti kilogramo, litro ar vieneto kainą, o ne tik didelį procentą ant lentynos.

Maistas pinga, bet gyvenimas nepasidarė pigus

Būtent čia ir yra svarbiausia šios naujienos vieta. Maisto kainų pokytis pirkėjams tikrai gali padėti, bet jis nepanaikina kitų išlaidų spaudimo. Valstybės duomenų agentūra nurodo, kad rugpjūtį transporto prekių ir paslaugų kainos per mėnesį padidėjo 1,5 proc., o būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro grupė – 1 proc. Tai labai realios išlaidos, kurias žmogus jaučia ne mažiau nei maisto krepšelį.

Todėl jeigu kas nors sako „dabar maisto galima nusipirkti daugiau“, natūrali pirkėjo reakcija gali būti: „O kodėl tada sąskaitoje vis tiek mažiau pinigų?“ Atsakymas paprastas – nes pagerėjo viena biudžeto dalis, bet kitos dalys toliau spaudžia.

Maisto pigimas gali šiek tiek amortizuoti bendrą kainų augimą. Tai gera žinia. Bet vadinti tai staigiu gyvenimo pagerėjimu būtų per drąsu. Ypač tiems, kurių atlyginimas neaugo, kurie moka paskolas, daug važinėja automobiliu, šildo seną namą ar augina mažus vaikus.

Kur slypi tikroji nauda?

Tikroji nauda yra ne vien skaičiuje „11,4 proc.“. Ji atsiranda tada, kai žmogus tą pokytį paverčia sprendimu. Pavyzdžiui, jei įprastas krepšelis tikrai kainuoja mažiau, nereikia automatiškai prisikrauti daugiau užkandžių ar impulsyvių prekių. Galima dalį skirtumo atsidėti, padengti kitą brangstančią išlaidą arba suplanuoti normalesnį savaitės maistą.

Jeigu šeima per mėnesį maistui išleidžia kelis šimtus eurų, net nedidelis procentinis pokytis gali turėti reikšmės. Bet tik tada, jei jis neištirpsta papildomuose nereikalinguose pirkiniuose. Prekybos centrai labai gerai moka ištraukti pinigus net tada, kai kai kurios kainos krenta. Todėl pirkėjui svarbu ne tik džiaugtis pigesnėmis lentynomis, bet ir nepasiduoti pagundai „už sutaupytus“ nusipirkti dar daugiau.

Išvada: gera žinia, kurią verta skaityti blaiviai

Skaičiai rodo, kad maisto atžvilgiu vidutinį atlyginimą gaunančio pirkėjo padėtis pagerėjo. Algos augo, dalis maisto produktų pigo, o statistinė maisto perkamoji galia padidėjo apie 11,4 proc. Tai nėra smulkmena. Po kelių metų kainų šuolių tokia žinia daugeliui turėtų būti bent mažas atokvėpis.

Tačiau prie kasos gyvenama ne pagal vidurkį. Vieni žmonės šį pagerėjimą pajus aiškiai, kiti – beveik ne. Viskas priklausys nuo pajamų, šeimos dydžio, pirkinių krepšelio, gyvenamosios vietos, transporto išlaidų, būsto sąnaudų ir įpročių.

Todėl ši naujiena nėra nei priežastis švęsti, nei priežastis ją atmesti kaip „nesąmonę“. Ji yra signalas: maisto kainų fronte atsirado šiek tiek oro, bet bendras gyvenimo brangimas niekur nedingo. Laimės tie, kurie šią situaciją išnaudos protingai – pirks planuotai, lygins kainas, mažiau išmes ir neleis prekybos centrui už sutaupytus pinigus tyliai parduoti dar penkių nereikalingų prekių.