Tamsūs vakarai jau grįžta: vienas mažas daiktas kišenėje gali lemti, ar vairuotojas jus pastebės laiku

Rugsėjo pabaigoje vakarai trumpėja taip greitai, kad skirtumą jau galima pajusti beveik kasdien. Dar prieš kelias savaites po darbo namo grįždavome šviesoje, o dabar užtenka kiek užtrukti parduotuvėje, pasivaikščioti su šunimi ar išlipti iš autobuso užmiestyje – ir aplink jau prieblanda. Pridėkime lietų, šlapią asfaltą, rūką, tamsius drabužius bei priešais važiuojančių automobilių žibintus, ir atsiranda labai pavojinga kombinacija: pėsčiasis pats mato automobilį puikiai, tačiau vairuotojas pėsčiojo dar gali beveik nematyti.

Būtent čia mažas atšvaitas tampa ne aksesuaru ir ne formalumu dėl Kelių eismo taisyklių. Jis gali suteikti vairuotojui tas kelias papildomas sekundes, kurių pakanka stabdyti, apvažiuoti žmogų ar apskritai suprasti, kad kelkraštyje kažkas eina. Lietuvos policija nurodo labai iškalbingą palyginimą: važiuodamas su artimosiomis šviesomis vairuotojas žmogų be atšvaito tiesiame kelyje gali pastebėti tik maždaug iš 50 metrų, o žmogų su tinkamai naudojamu atšvaitu – maždaug iš 150 metrų. Su tolimosiomis šviesomis skirtumas gali siekti atitinkamai apie 100 ir 300 metrų.

Tai nėra smulkmena. Važiuojant 90 km/val. automobilis per vieną sekundę nuvažiuoja apie 25 metrus. Vadinasi, papildomi 100 metrų matomumo vairuotojui gali reikšti kelias papildomas sekundes reakcijai. O kelyje kartais būtent jų ir pritrūksta.

„Juk mane apšviečia automobilio žibintai“ – viena pavojingiausių iliuzijų

Pėsčiasis tamsoje dažnai galvoja labai paprastai: jei aš matau artėjančio automobilio žibintus, vadinasi, ir vairuotojas mato mane. Deja, žmogaus akys ir vairuotojo situacija veikia visai kitaip.

Vairuotojas vienu metu stebi kelią, ženklus, priešais važiuojančius automobilius, galimus pėsčiuosius, kelkraštį ir sankryžas. Lyjant ant priekinio stiklo juda valytuvai, šlapias asfaltas atspindi šviesą, o priešpriešinis transportas trumpam dar labiau sumažina kontrastą. Tamsiai apsirengęs žmogus tokiame fone gali tiesiog susilieti su aplinka.

Ypač pavojingos ne tik visiškai tamsios užmiesčio atkarpos. Priemiesčiuose, sodų bendrijose, mažesnėse gyvenvietėse ar net miesto pakraščiuose dažnai būna pavienių žibintų, šešėlių ir nevienodai apšviestų vietų. Pėsčiajam gali atrodyti, kad gatvė pakankamai šviesi, tačiau vairuotojui žmogus tarp šviesių ir tamsių zonų atsiranda labai netikėtai.

Policijos statistika šią problemą parodo itin skaudžiai. 2024 metais Lietuvoje eismo įvykiuose žuvo 34 pėstieji, o 74 proc. jų žuvo tamsiuoju paros metu. Policija taip pat pažymėjo, kad beveik nė vienas žuvęs pėsčiasis neturėjo šviesą atspindinčio elemento.

Todėl atšvaitą verta turėti net žmogui, kuris įsitikinęs, kad „aš juk tik mieste“. Pakanka vieną vakarą išlipti ne toje stotelėje, eiti neapšviestu kiemu, kelkraščiu iki sodybos ar kelias minutes žingsniuoti nuo automobilio iki namų – ir situacija jau visai kita.

Atšvaitą turėti neužtenka – neteisingai prisegtas jis gali beveik neveikti

Viena dažniausių klaidų – atšvaitą nusipirkti, prisegti prie striukės ir apie jį pamiršti. Jis atsiduria po šaliku, rankine, kuprine arba nuolat prispaudžiamas ranka prie kūno. Tada šviesą atspindintis paviršius vairuotojo žibintų tiesiog nepasiekia.

Atšvaitas turi būti gerai matomas automobilių vairuotojams ir laisvai kabėti, jei tai pakabinamas modelis. Lietuvos policija rekomenduoja, turint vieną atšvaitą ir einant kelkraščiu prieš transporto priemonių judėjimo kryptį, jį tvirtinti dešinėje kūno pusėje. Jis negali būti paslėptas po drabužiais, kuprine, rankine ar pažastimi.

Dar geresnis sprendimas – turėti atšvaitų abiejose pusėse arba rinktis šviesą atspindinčias juostas ant rankų ir kojų. Judantis atšvaitas vairuotojui taip pat lengviau išduoda, kad tai žmogus, o ne kelio ženklas ar kitas nejudantis objektas.

Jeigu einate neapšviestu kelkraščiu ar važiuojamosios dalies pakraščiu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, Lietuvos KET reikalauja neštis šviečiantį žibintą, vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba turėti matomoje vietoje pritvirtintą atšvaitą. Pats pėsčiasis tokioje vietoje turi eiti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį – kairiąja kelio puse.

Vaikams verta nepasikliauti vien mažu atšvaitu ant kuprinės. Kuprinė gali būti pasukta ne į automobilį, uždengta gobtuvu ar kitu daiktu. Daug saugiau, kai šviesą atspindinčių elementų yra ant striukės, kuprinės, rankovių ar batų keliose vietose.

Tas pats galioja šunį vedžiojantiems žmonėms. Atšvaitas ant šeimininko yra viena, tačiau tamsoje labai pravartu turėti ir šviesą atspindintį ar šviečiantį antkaklį bei pavadėlį. Vairuotojas tuomet greičiau supranta, kad prie kelkraščio yra ne vien žmogus, bet ir gyvūnas, kuris gali netikėtai pajudėti į važiuojamąją dalį.

Šviesą atspindinti liemenė

Dabar pats laikas atšvaitą įdėti ne į stalčių, o į kasdienę striukę

Rudenį viena problema kartojasi kasmet. Atšvaitų namuose turime – jie guli automobilio daiktadėžėje, stalčiuje, vaikų kambaryje, kažkada buvo išdalinti mokykloje ar renginyje. Tačiau būtent tada, kai vakare jų prireikia, nė vieno nebūna ant striukės.

Todėl rugsėjo pabaigoje verta padaryti labai paprastą dalyką: pereiti per šeimos rudens striukes, kuprines ir rankines ir pasirūpinti, kad kiekvienas turėtų bent vieną atšvaitą jau dabar. Ne tada, kai lapkritį 17 valandą bus visiškai tamsu, o šiandien.

Vairuotojams taip pat verta automobilyje turėti kelis atsarginius atšvaitus arba šviesą atspindinčią liemenę ne tik sau. Jei automobilis sugestų neapšviestame kelyje ir tektų išlipti, būti matomam tampa kritiškai svarbu. Vienas papildomas atšvaitas daiktadėžėje praktiškai nieko nekainuoja ir neužima vietos.

Ir dar vienas dalykas – šviesūs drabužiai nėra tas pats, kas atšvaitas. Balta striukė tamsoje paprastai matoma geriau nei juoda, tačiau šviesą atspindinti medžiaga grąžina automobilio žibintų šviesą atgal vairuotojo kryptimi ir todėl išsiskiria daug stipriau.

Atšvaitas nėra garantija, kad nelaimės niekada nebus. Pėsčiajam vis tiek reikia stebėti kelią, neiti staiga į važiuojamąją dalį ir įsitikinti, kad vairuotojas jį pastebėjo. Tačiau tai viena pigiausių ir paprasčiausių priemonių, galinčių kardinaliai pakeisti situaciją.

Tamsus rudens vakaras prasideda ne lapkritį – jis jau čia. Ir kai vairuotojas žmogų be atšvaito pamato tik maždaug iš 50 metrų, o su atšvaitu – iš 150 metrų, mažas blizgantis daiktas ant striukės staiga tampa ne smulkmena. Jis gali tapti tais papildomais metrais ir sekundėmis, kurie išgelbsti gyvybę.