Užsakote prekes iš užsienio? Nauja ES taisyklė gali tyliai uždaryti dalį pristatymų į Lietuvą

Atrodė, kad Europos Sąjungoje apsipirkti internetu turėtų būti vis paprasčiau: radai prekę Vokietijos, Italijos, Lenkijos ar Prancūzijos parduotuvėje, įsidėjai į krepšelį, pasirinkai Lietuvą ir lauki siuntos. Tačiau naujos ES pakuočių taisyklės daliai mažmenininkų gali tapti tokia našta, kad jie paprasčiausiai nuspręs nebesiųsti prekių į kai kurias šalis.

Būtent dėl to dabar kyla nepasitenkinimas. Pagal naująjį ES pakuočių reglamentą PPWR, įmonės, parduodančios prekes keliose valstybėse narėse, gali būti priverstos registruotis kiekvienoje šalyje atskirai ir paskirti joje įgaliotąjį atstovą. Smulkiam ar vidutiniam verslui tai gali reikšti ne patogesnę bendrą rinką, o dar vieną biurokratinę sieną.

Ir nors taisyklės skamba sausai, pasekmės paprastam pirkėjui gali būti labai konkrečios: mažiau parduotuvių, kurios siunčia į Lietuvą, mažesnis pasirinkimas ir daugiau atvejų, kai prie pristatymo šalies mūsų valstybės tiesiog nebebus.

Kas pasikeitė?

Naujasis ES pakuočių reglamentas numato, kad verslas turi aiškiau atsakyti už pakuotes, kurios patenka į konkrečios šalies rinką. Idėja iš pirmo žvilgsnio logiška: pakuotės turi būti apskaitomos, tvarkomos, perdirbamos, o už jų poveikį aplinkai turi būti atsakingi tie, kurie jas pateikia rinkai.

Tačiau problema prasideda tada, kai mažas internetinis prekybininkas parduoda prekes ne vien savo šalyje, o visoje ES. Jeigu jis iš Vokietijos siunčia kelias prekes į Lietuvą, kelias į Latviją, dar kelias į Čekiją ar Italiją, pagal naują tvarką jam gali tekti tvarkyti atskirus reikalavimus kiekvienoje valstybėje.

Tai reiškia registracijas, pranešimus, mokesčius, atstovus ir administracinį darbą. Didelėms įmonėms tai nemalonu, bet įveikiama. Mažoms parduotuvėms tai gali būti riba, po kurios siųsti į užsienį tiesiog nebeapsimoka.

Kodėl mažmenininkai pradeda riboti pristatymą?

Dalis smulkių prekybininkų jau viešai skundžiasi naujomis taisyklėmis ir praneša, kad svarsto siųsti prekes tik į mažesnį skaičių šalių. Kai kurie, kaip teigiama, jau riboja tarpvalstybinę prekybą arba ruošiasi tai daryti.

Jų logika paprasta: jeigu į kitą šalį per metus išsiunčiama nedaug prekių, bet dėl to reikia registruotis, samdyti atstovą ir pildyti atskirus dokumentus, toks pardavimas gali tapti nuostolingas. Prekė gal ir parduodama, bet administracinės išlaidos suvalgo visą naudą.

Ypač skaudžiai tai gali paliesti nišines parduotuves. Pavyzdžiui, mažas elektronikos aksesuarų, kosmetikos, specializuotų įrankių, drabužių, hobių prekių ar automobilių detalių pardavėjas gali nuspręsti, kad jam paprasčiau aptarnauti tik savo šalį arba kelias didžiausias rinkas. Tokiu atveju Lietuva, kaip mažesnė rinka, gali labai lengvai likti už borto.

Kodėl tai aktualu lietuviams?

Lietuvos pirkėjai jau seniai priprato ieškoti prekių ne tik vietinėse parduotuvėse. Kartais užsienyje pigiau, kartais pasirinkimas didesnis, kartais konkretus modelis Lietuvoje apskritai neparduodamas. Ypač tai aktualu žmonėms, kurie perka techniką, automobilių dalis, drabužius, vaikų prekes, sporto įrangą ar specializuotas prekes, kurių mūsų rinkoje mažai.

Jeigu dalis užsienio mažmenininkų nuspręs nebesiųsti į Lietuvą, pirkėjas tai pajus labai paprastai: prekė yra, kaina gera, bet pristatymo į Lietuvą nėra. Arba atsiranda tarpininkai, papildomi siuntimo mokesčiai, ilgesnis pristatymas ir mažiau patogus grąžinimas.

Tai nėra smulkmena. Europos bendroji rinka turėtų reikšti, kad vartotojas turi kuo laisviau pirkti iš kitų ES šalių, o verslas – parduoti visoje Sąjungoje. Tačiau jei nauji reikalavimai tampa per sunkūs mažoms įmonėms, realybėje rinka gali ne vienytis, o skaidytis.

Politikai jau įspėja apie naujas kliūtis

Europos Parlamento CDU/CSU frakcijos atstovai Niclas Herbstas ir Angelika Niebler kreipėsi į ES aplinkos komisarę Jessiką Roswall, perspėdami, kad naujos taisyklės gali susilpninti bendrąją rinką. Jų teigimu, jeigu įmonėms dėl nedidelio pakuočių kiekio reikės atskirų registracijų, įgaliotųjų atstovų, pranešimų ir mokesčių keliose valstybėse narėse, tai sukurs naujas kliūtis tarpvalstybinei prekybai.

Kitaip tariant, pati taisyklė atsirado dėl aplinkosaugos ir pakuočių tvarkymo, tačiau jos praktinis įgyvendinimas gali smogti visai kitai sričiai – internetinei prekybai tarp ES šalių. Ir labiausiai ne didiesiems prekybos gigantams, o mažiems pardavėjams, kurie neturi atskirų teisės, apskaitos ir reguliavimo skyrių kiekvienai rinkai.

Tai klasikinė Europos biurokratijos problema: tikslas gali būti geras, bet kelias iki jo toks sudėtingas, kad daliai verslo paprasčiau pasitraukti.

Europos Komisija pati mato problemą

Įdomu tai, kad Europos Komisija taip pat supranta, jog nauja tvarka gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Dar prieš reglamentui įsigaliojant buvo pasiūlyta supaprastinti reikalavimus, kad mažesnėms Europos įmonėms nereikėtų skirti įgaliotojo atstovo kiekvienoje valstybėje narėje.

Tačiau problema ta, kad šis supaprastinimas dar nėra įtvirtintas galutinėje praktikoje. Kol politikai svarsto, verslas jau turi ruoštis taisyklėms, kurios gali būti per sunkios mažiems rinkos dalyviams.

Aplinkos komisarė Jessica Roswall pareiškė besitikinti, kad Europos Parlamentas ir valstybės narės Taryboje greitai patvirtins supaprastinimo pasiūlymą. Ji taip pat mano, kad iki galutinio sprendimo nacionalinės institucijos turėtų susilaikyti nuo sankcijų įmonėms.

Tačiau verslui vien pažado dažnai nepakanka. Jei taisyklė jau įsigaliojo, o neaiškumų dar daug, mažesnis pardavėjas gali rinktis saugiausią kelią – laikinai arba visam laikui apriboti pristatymą į kitas šalis.

Aplinkosauga ar nauja biurokratija?

Niekas rimtai nesiginčija, kad pakuočių problema egzistuoja. Internetinė prekyba reiškia dėžes, užpildus, plastiką, lipnias juostas, etiketes ir daugybę vienkartinių medžiagų. Kažkas už tai turi būti atsakingas. Pakuotės negali tiesiog keliauti per Europą be jokios apskaitos.

Tačiau klausimas yra ne ar reikia tvarkos, o kaip ji įgyvendinama. Jeigu mažas prekybininkas dėl kelių siuntų į Lietuvą turi tvarkyti beveik tokią pačią biurokratinę naštą kaip didelis tarptautinis tinklas, sistema tampa neproporcinga.

Didieji žaidėjai dažniausiai prisitaiko. Jie turi resursų, teisininkų, konsultantų ir mastą, kuris leidžia išskaidyti išlaidas. Mažieji gali tiesiog atsitraukti. O tada vartotojas lieka su mažesniu pasirinkimu ir dar didesne didžiųjų platformų įtaka.

Ką tai gali reikšti perkant internetu?

Paprastam pirkėjui nereikia gilintis į kiekvieną PPWR reglamento eilutę. Jam svarbiausia praktinis rezultatas. Artimiausiu metu perkant iš mažesnių ES parduotuvių gali dažniau pasitaikyti, kad Lietuva nebus įtraukta į pristatymo šalių sąrašą. Kai kurios parduotuvės gali siųsti tik į savo šalį arba kelias didžiausias rinkas.

Taip pat gali didėti pristatymo ar administraciniai mokesčiai, ypač jei pardavėjas bandys kompensuoti papildomas išlaidas. Kai kur grąžinimai gali tapti sudėtingesni, nes verslas mažiau noriai dirbs su šalimis, kuriose turi mažai užsakymų, bet daug formalumų.

Didžiosios platformos greičiausiai išliks, nes jos pajėgios prisitaikyti prie taisyklių. Tačiau nišiniai, mažesni, įdomesni pardavėjai gali tapti mažiau prieinami. O būtent jie dažnai siūlo tai, ko nėra vietinėje rinkoje.

Maža taisyklė, didelės pasekmės

Naujos ES pakuočių taisyklės buvo sukurtos tam, kad pakuočių atsakomybė būtų aiškesnė ir tvarkingesnė. Tačiau dabartinė jų forma kelia nerimą, nes gali netyčia pasiekti priešingą rezultatą – apsunkinti tarpvalstybinę prekybą ir sumažinti vartotojų pasirinkimą.

Lietuviams tai aktualu ne teoriškai. Jeigu mėgstate užsisakyti prekes iš Vokietijos, Lenkijos, Italijos ar kitų ES šalių, artimiausiu metu galite dažniau susidurti su nemaloniu užrašu: pristatymas į jūsų šalį negalimas.

Europa kalba apie bendrą rinką, bet mažam pardavėjui ši rinka gali tapti per brangi ir per sudėtinga. Ir jei taisyklės nebus supaprastintos, paprastas pirkėjas tai pajus ne Briuselio dokumentuose, o savo pirkinių krepšelyje – tada, kai norimos prekės į Lietuvą tiesiog nebesiųs.