Kibernetiniai karai nėra būsimoji grėsmė – tai realybė, kurią patiriame jau šiandien / dabar. Neseniai JAV Vidaus saugumo departamentas paviešino ataskaitą, kurioje atskleidžiama plataus masto Rusijos vykdyta kibernetinė operacija prieš Ukrainą ir net 13 NATO šalių. Ši operacija – tik dar vienas įrodymas, kad Kremliaus hibridinio karo strategijoje informacinės ir skaitmeninės atakos jau seniai stovi greta tankų ir raketų.
Nuo 2022 metų pastebimai suaktyvėjo GRU pavaldinio 85-ojo specialiųjų paslaugų centro – dar žinomo kaip „APT28“, „Fancy Bear“ ar „Forest Blizzard“ – veikla. Tai viena iš pavojingiausių kibernetinių grupių, pasižyminti preciziška žvalgybine veikla ir gebėjimu apeiti net sudėtingiausias apsaugos sistemas. Šį kartą jų taikinyje atsidūrė logistikos grandinės, technologijų įmonės bei infrastruktūra, tiesiogiai prisidedanti prie humanitarinės ir karinės pagalbos Ukrainai.
Buvo atakuojamos logistikos grandinės
Ataskaita atskleidžia, kad buvo taikytasi į transporto mazgus, jūrų ir oro uostus, gynybos pramonę, net geležinkelių valdymo sistemas. Vienas iš tikslų – perimti krovinio važtaraščius, kuriuose nurodomi traukinių, orlaivių ir konteinerių numeriai, keliaujantys Ukrainos link. Kitaip tariant, tai – ne tik bandymas sulėtinti ar sutrikdyti pagalbos srautą, bet ir gauti tikslinę žvalgybos informaciją, kuria galima pasinaudoti kariniais tikslais.
Ypač grėsmingas yra faktas, kad rusų kibernetinėms grupėms pavyko įsilaužti į pasienio IP kameras – tai reiškia, kad realiuoju laiku jos galėjo stebėti humanitarinės ar ginkluotės siuntas, kirstančias sieną. Turint omeny, kad tokia informacija gali būti perduota Rusijos kariuomenei arba „Wagner“ tipo pajėgoms, pasekmės galėjo būti katastrofiškos.
Kibernetinėse atakose nukentėjo ir kelios NATO šalys – tarp jų JAV, Vokietija, Lenkija, Rumunija bei Čekija. Tai rodo, kad operacijos mastas – ne lokali provokacija, o koordinuotas ir iš anksto suplanuotas puolimas, nukreiptas prieš visą Vakarų logistikos sistemą.
Trapus skaitmeninis saugumas
Šie išpuoliai dar kartą parodo, kaip trapus yra mūsų skaitmeninis saugumas ir kaip svarbu yra bendradarbiavimas tarp sąjungininkų. Nors NATO valstybės investuoja į kibernetinę gynybą, Rusijos grupės vis dar sugeba rasti silpnąsias vietas – ypač ten, kur viešas sektorius bendradarbiauja su privačiu, o informacijos srautas juda greitai ir dideliais kiekiais.
Reikia suprasti vieną: ši kova nevyksta fronto linijose, ji vyksta mūsų sistemose, serveriuose, stebėjimo kamerose ir el. pašto dėžutėse. Ir jeigu neatpažįstame jos svarbos, rizikuojame ne tik technologiniu saugumu, bet ir realių žmonių gyvybėmis.
Todėl sprendimai turi būti ne tik techniniai, bet ir politiniai – tai reikalauja iš esmės peržiūrėti logistikos informacijos saugumo protokolus, stiprinti bendradarbiavimą tarp NATO ir ES institucijų, o svarbiausia – suvokti, kad kiekviena sistema, kiekvienas mazgas ir kiekvienas serveris šiame kare gali tapti taikiniu.
Šaltinis: media.defense.gov
