Laižymas daugeliui atrodo kaip mielas šuns meilės gestas. Kitiems – tai nemalonus įprotis, kurį norisi nedelsiant sustabdyti. O kur tiesa? Ar šuniui galima leisti laižyti šeimininko veidą, ar verta vengti? Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra, nes jį sudaro trys svarbios dalys: gyvūno instinktai, žmogaus sveikata ir aiškiai nustatytos ribos.
Šunų elgesio specialistai pabrėžia, kad laižymas nėra atsitiktinis gestas. Tai vienas universaliausių šunų bendravimo būdų – nuo informacijos rinkimo iki pagarbos parodymo. Tačiau kartu tai elgesys, kurio nereikėtų palikti nekontroliuojamo, ypač jei šuo gyvena kartu su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Svarbiausia – suprasti, kodėl šuo taip daro ir kaip švelniai nustatyti taisykles, kurios pagerins tiek jūsų santykį, tiek saugumą.
Kodėl šunys apskritai laižo žmonių veidą?
Nors mums laižymas atrodo kaip „bučinys“, šuns pasaulyje tai daug reikšmingesnis elgesys.
Instinktai iš šuniuko laikų.
Šuniukai laižo savo motinas prašydami maisto arba ieškodami dėmesio. Suaugusiam šuniui šeimininkas tampa centru, todėl laižymas yra tarsi ankstyvo ryšio atgarsis.
Pavaldumo ir pagarbos ženklas.
Gaujoje žemesnio rango nariai laižo lyderį, parodydami pasitikėjimą ir pagarbą. Todėl intensyvus laižymas dažnai reiškia ne dominavimą, o priešingai – statuso pripažinimą.
Būdas „skaityti“ jūsų dieną.
Šunys turi neįtikėtiną uoslę ir skonio receptorius. Laižydami jie renka informaciją: kur buvote, ką valgėte, kaip jaučiatės. Tai – jų bendravimo dalis.
Poreikis artumui.
Daugeliui šunų laižymas yra tiesiog artumo ieškojimo forma. Jiems taip pat patinka dėmesys ir reakcija, kurią sukelia toks elgesys.
Ar tai higieniška? Rizika gali būti nedidelė, bet tikrai egzistuoja
Šuns burnoje yra įvairių bakterijų – dauguma jų nekenksmingos gyvūnui, tačiau ne visos saugios žmonėms. Nors infekcijų rizika maža, ji padidėja šiais atvejais:
- jei turite susilpnintą imuninę sistemą,
- jei ant veido yra įbrėžimų ar žaizdelių,
- jei laižomi maži vaikai ar senjorai,
- jei šuo maitinasi žalia mėsa arba dažnai kiša snukį į nešvarias vietas lauke.
Dėl šių priežasčių medikai paprastai nerekomenduoja leisti šuniui laižyti veido – ypač burnos, akių ir nosies srities.
Tačiau rankos, alkūnės ar rūbai laikomi mažiau rizikingomis vietomis, jeigu žmogus neturi jautrios odos ar žaizdų.
Kodėl svarbu ribos? Tai nėra griežtumas – tai šuns saugumas ir emocinis stabilumas
Ribos šuniui yra ramybės, ne kontrolės ženklas. Gyvūnai jaučiasi saugiau, kai aiškiai supranta, kas galima, o kas ne. Šuo, kuriam leidžiama be leidimo lipti ant šeimininko, laižyti veidą ar šokinėti, gali būti pernelyg įsismaginęs – o tai kelia pavojų mažiems vaikams ar trapios sveikatos žmonėms.
Tinkamai nustatytos taisyklės padeda:
- sumažinti įkyrų elgesį,
- didinti šuns paklusnumą kasdienėse situacijose,
- užtikrinti saugumą namuose,
- paremti ramią, nuspėjamą šuns emocinę būseną.
Ribos nereiškia meilės stokos – tai kaip tik būdas parodyti gyvūnui, kad jis gali jumis pasitikėti.
Kaip švelniai išmokyti šunį nelaižyti veido?
Šuns mokymas nebūtinai turi būti griežtas – pakanka nuoseklumo ir tam tikro žaismingo nukreipimo.
1. Pasiūlykite alternatyvą.
Kai šuo bando laižyti jūsų veidą, ramiai sakykite „ne“ ir pasiūlykite žaislą, komandą, paglostymą kitu formatu. Šuo supras, kad dėmesį vis tiek gauna – tik kitu būdu.
2. Ignoruokite nepageidaujamą elgesį.
Jeigu šuo atkakliai siekia jūsų veido, tiesiog atsitraukite, atsistokite ar trumpam išeikite į kitą kambarį. Nebūtinai bausti – tiesiog nutraukti dėmesį. Tai vienas efektyviausių metodų.
3. Girti už ramybę.
Kai šuo elgiasi ramiai šalia, nebandydamas laižyti, jį pagirkite, paglostykite. Tokiu būdu jis mokosi, kad ramus elgesys yra būtent tai, ko jūs tikitės.
4. Leisti tik tada, kai jūs nusprendžiate.
Jeigu jums patinka draugiškas lyžtelėjimas, jis vis tiek turėtų būti inicijuotas jūsų, o ne šuns. Tokia tvarka padeda išlaikyti sveiką santykių balansą.
Išvada: leisti ar neleisti – sprendimas jūsų, bet taisyklės būtinos
Šuns laižymas nėra pavojinga veikla savaime, tačiau jis turi tam tikrą riziką, ypač jautresniems žmonėms. Svarbiausia – ne atimti iš šuns meilę, o nustatyti, kaip ji bus rodoma. Gyvūnas, kuris žino ribas, gyvena daug ramiau ir jaučiasi saugiau. O šeimininkas gali rinktis, kada artumas jam malonus, o kada – nepriimtinas.
Geras santykis su šunimi prasideda nuo paprasto dalyko: aiškaus tarpusavio supratimo. Ir štai čia slypi tikra harmoningų žmogaus ir šuns santykių paslaptis.
