Ar prisimenate tą keistą vaizdą iš vaikystės kaimuose: močiutė pasemia vandens iš šulinio ir į kibirą ar puodą įmeta kelis degtukus? Daugelis mūsų manė, kad tai kažkoks senovinis prietaras, sėkmės ritualas ar apsauga nuo „blogos akies“. Tačiau tiesa yra kur kas paprastesnė ir labiau susijusi su chemija nei su magija.
Tai, kas šiandien mums atrodo kaip keistenybė, anuomet buvo desperatiškas bandymas pagerinti geriamojo vandens kokybę tais laikais, kai apie modernius filtrus niekas net negirdėjo.
Liaudies chemija kovojant su kvapais
Seniau, kai centralizuotas vandentiekis buvo prabanga, žmonės buvo visiškai priklausomi nuo gamtos malonės – šulinių, upių ar šaltinių. Deja, gamta ne visada būdavo dosni. Po pavasario potvynių ar tiesiog pasenusiuose šuliniuose vanduo dažnai įgaudavo specifinį, nemalonų kvapą, kurio nepavykdavo visiškai panaikinti net ir ilgai virinant.
Čia į pagalbą ateidavo paprasti degtukai. Pagrindinį vaidmenį atlikdavo ne mediena, o siera, esanti degtuko galvutėje. Liaudies išmintis (kuri iš tiesų rėmėsi elementaria chemija) bylojo, kad sieros junginiai, susilietę su vandeniu, gali neutralizuoti arba bent jau užmaskuoti tuos nemalonius puvėsių ar dumblo kvapus. Tai padarydavo vandenį bent jau pakenčiamą gerti ar naudoti maisto gamybai.
Kodėl šiandien to daryti griežtai negalima?
Nors šis metodas gelbėjo mūsų protėvius, ekspertai pabrėžia – tai tebuvo laikinas sprendimas ekstremaliomis sąlygomis, kai nebuvo jokios kitos išeities. Be to, net ir įmetus degtuką, vandenį vėliau vis tiek reikėdavo virinti, kad žūtų bakterijos.
Šiandien bandyti pakartoti šį triuką būtų didelė klaida. Šiuolaikinių degtukų gamyboje naudojama ne tik siera, bet ir daugybė kitų cheminių priedų, kurie visiškai nėra skirti vartoti į vidų. Įmesdami degtuką į savo stiklinę, jūs ne valote vandenį, o jį teršiate potencialiai pavojingomis medžiagomis.
Tad jei pamatysite sename filme ar išgirsite pasakojimą apie degtukus vandenyje, priimkite tai kaip įdomią istorijos pamoką apie žmonių išradingumą sunkiomis sąlygomis. Šiuolaikiniame pasaulyje saugus vanduo reiškia patikrintą šaltinį ir kokybiškus filtrus, o močiutės metodus geriau palikti praeityje.
