Kylančios dujų ir elektros kainos verčia daugelio senų, sovietmečiu ar pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais statytų namų savininkus ieškoti alternatyvų. Medienos granulės dažnai pristatomos kaip idealus išsigelbėjimas: tai pigesnis, atsinaujinantis energijos šaltinis, kuriam dažnai skiriamos valstybės subsidijos, o patys katilai reklamuojami kaip praktiškai nereikalaujantis priežiūros.
Tačiau aštuntojo dešimtmečio statybos namų realybė dažnai negailestingai paneigia šiuos rinkodaros pažadus. Dėl prastos izoliacijos, senų šildymo sistemų ir didelio šilumos poreikio perėjimas nuo dujų prie granulių ne visada leidžia sutaupyti. Tiesą sakant, kartais tai tampa net brangesniu malonumu – tiek finansiškai, tiek laiko prasme.
Tipiškas „kiauras“ aštuntojo dešimtmečio namas
Daugelis Lietuvoje stovinčių namų, statytų aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje, buvo projektuoti pigios energijos eroje, kai apie šiluminės varžos standartus niekas negalvojo. Sienos be jokios šilumos izoliacijos (arba su sukritusiu spalių sluoksniu), plonos perdangos, neapšiltinti stogai ir seni langai – tai vis dar dažna daugelio pastatų problema.
Būtent tokios sąlygos tampa didžiausiu priešų efektyviam granulinių katilų veikimui. Šiluma tiesiogine to žodžio prasme iškeliauja pro sienas.
Granulės ir dujos: teorija prieš praktiką
Teoriškai granulės atrodo patraukliai – vienos kilovatvalandės kaina deginant granules gali būti mažesnė nei naudojant dujas, ypač kai iškastinis kuras brangsta. Tačiau skaičiuoklės dažnai yra supaprastintos ir neatsižvelgia į realias sistemos veikimo sąlygas.
Neapšiltintuose namuose granuliniai katilai veikia neoptimaliu režimu. Dėl didelių šilumos nuostolių katilas priverstas dažnai įsijungti ir išsijungti („cikluoti“), bandydamas palaikyti temperatūrą. Kiekvienas toks užsikūrimas eikvoja granules ne šildymui, o sistemos įsibėgėjimui, todėl kuro sąnaudos drastiškai išauga, o efektyvumas krenta.
Tuo tarpu šiuolaikiniai dujiniai, ypač kondensaciniai katilai, žymiai geriau toleruoja apkrovos svyravimus ir didelius momentinius šildymo poreikius. Todėl senuose, neapšiltintuose namuose galutinis išlaidų skirtumas tarp granulių ir dujų gali būti minimalus arba visai išnykti – tik vargo su granulėmis bus žymiai daugiau.
Patogumas, kurį greitai pamirštame
Daugeliui dujinis šildymas yra komforto viršūnė – sistema veikia automatiškai, nereikalaudama jokių kasdienių pastangų. Paspaudei mygtuką ir pamiršai.
Su granulėmis yra kitaip. Jas reikia reguliariai pilti į bunkerį (o maišai sveria po 15 kg), reguliariai valyti degiklį ir, svarbiausia, išnešti pelenus. Šildymo sezono įkarštyje tai gali tekti daryti kelis kartus per savaitę.
Prie to pridėkite ventiliatoriaus ir transporterio keliamą triukšmą, specifinį kuro kvapą ir dulkes, kurios neišvengiamai atsiranda pilant granules. Vartotojus, įpratusius prie sterilaus dujinio šildymo, tai dažnai nemaloniai nustebina.
Katilinė ir logistikos iššūkiai
Granuliniam katilui neužtenka tiesiog pakabinti dėžutę ant sienos. Jam reikalingas pats katilas, kuro bunkeris ir, žinoma, vieta granulėms sandėliuoti. Standartiniam namui sezonui gali prireikti kelių tonų granulių (pilno sunkvežimio ar kelių palečių).
Senuose namuose tai dažnai reiškia katilinės pertvarkymą arba sandėliuko, garažo funkcijos praradimą – tos erdvės bus užimtos kuru. Be to, granulių nešiojimas yra fizinis darbas, kuris vyresnio amžiaus žmonėms ar gyvenantiems vieniems gali tapti rimtu logistiniu iššūkiu.
Sistemos įrengimas ir efektyvumas
Senuose namuose dažnai sumontuoti seni, ketaus radiatoriai, reikalaujantys aukštos temperatūros. Granulinis katilas be akumuliacinės talpos tokioje sistemoje vargsta. Tai dar labiau padidina kuro sąnaudas ir sutrumpina paties katilo tarnavimo laiką (dėl kondensato ir dervų susidarymo).
Granulės geriausiai veikia gerai apšiltintuose namuose su stabilia, žemesnės temperatūros šildymo sistema, kuriai dažnai reikia papildomų investicijų į namo pritaikymą ir automatizavimą.
Parama ir subsidijos – spąstai ar pagalba?
Valstybės skiriamos subsidijos (Lietuvoje – APVA parama) keičiant taršius katilus gali sumažinti pradines įrangos įsigijimo išlaidas. Tačiau jokia parama nepakeis fizinių pastato savybių.
Jei namas kiauras, naujas katilas (kad ir koks jis būtų) stebuklo nepadarys. Katilinės atnaujinimo ar renovacijos išlaidos lieka ant savininko pečių ir gali smarkiai paveikti projekto atsiperkamumą. Sprendimų priėmimas remiantis vien tuo, kad „duoda paramą“, gali lemti neefektyvią sistemą ir didelį nusivylimą gavus pirmąsias sąskaitas už granules.
Kada granulių naudojimas yra pagrįstas?
Tai nereiškia, kad granulės yra blogas pasirinkimas. Jos puikiai tinka namams, kurie yra didesnio modernizacijos plano dalis – t.y., jau yra arba bus apšiltinti, pakeisti langai, sumažintas šildymo poreikis. Taip pat turi būti pakankamai vietos katilinei ir kuro sandėliavimui. Tai sprendimas savininkams, kurie nebijo šiek tiek fizinio darbo ir reguliarią katilo priežiūrą laiko normalia namų ruošos dalimi.
Kada granulės NĖRA sprendimas?
Jei jūsų namas nėra apšiltintas ir renovacija artimiausiu metu neplanuojama, granulės retai kada atneš laukiamą finansinį sutaupymą, palyginus su dujomis ar net malkomis. Dideli šilumos nuostoliai reikš didžiules kuro sąnaudas, nuolatinį darbą katilinėje ir logistikos problemas.
Tokiais atvejais ekspertai pataria: geriau tuos tūkstančius eurų pirmiausia investuoti į namo apšiltinimą (langus, stogą, sienas), o ne į šildymo šaltinio keitimą. Šilčiausias namas yra tas, kuriam reikia mažiausiai energijos, nesvarbu, iš kur ji atsiranda.
