Kadaise, senais laikais, kai virtuvėje buvo tik šaltas vanduo, močiutė sėkmingai naudojo šį receptą. Puodus močiutė valydavo tris kartus per metus: prieš Kalėdas, Velykas ir, regis, vasaros pabaigoje. Taip darė ir jos mama. Ir, greičiausiai, mamos mama…
Net seni riebalai nuo puodų nuslinkdavo be jokių papildomų pastangų. Tiesiog lengvu judesiu, naudojant tuščią indų plovimo kempinėlę…
Ir kiekvieną kartą, kai iškyla virtuvės tvarkymas su nešvariais indais, aš giliai nusilenkiu dėkingumo savo močiutei.
Beje, ir viryklės groteles aš valau lygiai taip pat.
Parodysiu procesą pavyzdžiu – puodo, kuriame vyras verda košę šuniui, ir seno tarybinio puodo, kuriame verdu daržoves.
Sąžiningai sakant, kai reikėjo parodyti procesą ant nešvaraus puodo pavyzdžio, aš įstrigau: kur gi rasti tokį, kuris būtų toks nešvarus, kad iškart matytųsi „vau” efektas.
Savo puodus valau du kartus per metus, ir jie nespėja pakankamai apaugti.
Todėl teko paimti šuns puodą ir išvaduoti jį iš šiurpių nešvarumų.
O dar, kad parodytų, kaip lengvai riebalai atsiskiria nuo sunkiai pasiekiamų vietų, paėmiau seną tarybinį puodą, kuriame verdu daržoves su lupenomis. Jį taip pat parodysiu visa šlove. Emalis vietomis nukepęs ir nusidėvėjęs. Nesistebėkite – šiam puodui apie 50 metų!
Visos šeimininkės, patyrusios tuos didingus laikus, prisimena, kaip sunku buvo tarybinių puodų rankenas išvalyti iš vidaus!
Suinteresuotas skaitytojas griebsis recepto, bet piktas skaitytojas, ieškodamas tekste prieštaravimų ir trūkumų, paskaičiuos metus ir nuspręs, kad tais pasakiškais laikais, kai virtuvėje šeimininkavo močiutės mama, sodos apskritai nebuvo. Ir tai jam bus priežastis prikibti ir priekaištauti…
Taip, tais laikais vietoj sodos naudojo pelenus (tai senų laikų receptas, kaip jau įspėjau). Tai galima naudoti ir dabar tuo pačiu tikslu. Tačiau geriau tai daryti sodyboje, nes po puodų valymo reikės generaliai valyti visą virtuvę. Pelenus galima naudoti arbatinukams, katilams ir viryklės grotelėms valyti – efektas bus toks pat geras. Beje, tiek pelenų, tiek sodos tirpalą drąsiai galima išpilti žemėje. Taip gamtai žalos nebus padaryta. Tik prieš tai tirpalą reikia atskiesti maždaug dešimt kartų.
Mano pelenų receptas toks: vieno litro stiklainis pelenų aštuoniems litrams vandens. Net kalkių virti nereikia, pakanka šio tirpalo. Bet vis dėlto aš teikiu pirmenybę sodos naudojimui. Su ja rankos švaresnės!
Taigi, aš naudoju sodą.
Puodus valau du kartus per metus: prieš Naujuosius metus ir Velykas. Vasaras dažniausiai leidžiame sodyboje, todėl nėra poreikio trečią kartą valyti buto puodų. Vasaros pabaigoje kreipiu dėmesį į sodybos daiktus. Taip visą indų rinkinį visada laikau švarų.
O dabar pats receptas
Paimkite arba didelį puodą (maždaug 8–10 litrų), arba kibirą. Svarbiausia, kad į jį tilptų didžiausias verdamas puodas iš jūsų ūkio.
Pusę pakelio paprastos maistinės sodos pirmiausia ištirpinu nedideliame vandens kiekyje. Kai soda ištirpsta, šį tirpalą įpilu į kibirą. Ten pat įpilu šilto vandens tiek, kad būtų vietos puodams ir jų dangčiams.
Išmaišau sodą ir įmerkiu puodus bei dangčius, kiek tik telpa. Palieku nakčiai. Kartais, jei riebalai pridegę ar seni, palieku visai parai. Po to išimu, nuskaloju sodos tirpalą po čiaupu ir nušluostau riebalus kempinėle. Viskas lengvai nusiplauna, net nereikia šveisti. Jei kažkas neateina (bet jei reguliariai darote puodų „SPA”, viskas ateina), vėl įmerkiu puodą nakčiai. Po to, paprastai, viskas nueina.
Žinoma, vienu kartu visų puodų neišvalysi. Man, kaip pasakoje, šiam procesui reikia trijų dienų ir trijų naktų. Vieną puodą išimu, kitus dedu jo vietoje. Tirpalo keisti nereikia. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad valymo procesas vyksta praktiškai be mano dalyvavimo – aš tik skaloju – tai nėra nieko baisaus.
Procedūra užima tiek pat laiko, kiek paprastas puodo nuskalavimas. Nereikia skusti metaliniu šveistuku, šveisti milteliais ar naudoti riebalus tirpdančias priemones.
Pirštinių taip pat nereikia, nes rankos nesiliečia su jokia chemija, išskyrus vandenį.
Riebalai atsiskiria nuo kraštų, rankenų, dangčių ir kitų sunkiai pasiekiamų vietų.
Paskutines merkiu viryklės groteles. Čia, žinoma, tenka naudoti metalinį šveitiklį (man viryklės grotelės ketaus). Bet ir ten viskas greitai nueina.
Jei planuojate ir groteles merkti, geriau naudoti kibirą.
Ir žinote, kartais aš galvoju, kokios vis dėlto puikios ir herojiškos buvo mūsų močiutės! Jos neturėjo šiuolaikinių priemonių ir technikos, pavyzdžiui, indaplovių. Ir vis dėlto jos palaikė idealią tvarką. Ir viskas joms spindėjo be jokių cheminių valymo priemonių!
Kiek receptų negrįžtamai pražuvo! Aš jums iškasiau vieną tokį iš šeimos atminties gelmių.
Naudokite su malonumu! Jūsų rankos jums padėkos.