Zamiokulkas (Zamioculcas zamiifolia) Lietuvoje seniai tapo „geležiniu“ kambario augalu – atlaiko sausras, retą laistymą, šešėlį ir net pamiršimą. Tačiau kai kalba pasisuka apie dauginimą iš lapo, ši „nesunaikinama“ gėlė staiga ima elgtis kaip tikras kantrybės testas: lapai įsišaknija, susiformuoja gumbelis, o naujų ūglių… nėra mėnesius. Žmonės pradeda jaudintis, ieško trąšų, stimuliatorių, keičia vietą, laisto dažniau – ir čia dažniausiai padaroma didžiausia klaida. Nes būtent zamiokulkas turi labai aiškią, dviem etapais vykstančią augimo logiką, kurios nepaisant, galima ne paspartinti, o sustabdyti visą procesą.
Svarbiausia žinia visiems, kas įsišaknijo zamiokulko lapą ir jau kelis mėnesius laukia ūglių: tai dažniausiai nėra problema. Tai – normalus augalo „planas“. Zamiokulkas pirmiausia augina ne lapus, o pagrindą: gumbą ir šaknis. O tik tuomet, kai sukaupia pakankamai atsargų, pereina į antrą fazę – ūglių ir žaliosios masės formavimą.
1 fazė – gumbas: augalas „kaupia atsargas“, o ne leidžia ūglius
Kai zamiokulko lapas įsišaknija, dauguma žmonių tikisi, kad netrukus pasirodys naujas ūglis. Tačiau zamiokulkas nėra pelargonija ar chlorofitas, kuris greitai meta ataugas. Šis augalas turi gumbą – savotišką „bateriją“, kurioje kaupia drėgmę ir maisto medžiagas.
Todėl pirmas periodas – pats svarbiausias. Dažniausiai per pirmuosius kelis mėnesius:
- susiformuoja šaknys,
- atsiranda gumbelis,
- gumbas auga ir storėja,
- lapas gali atrodyti „sustingęs“, bet po žeme vyksta realus darbas.
Būtent ši fazė dažniausiai ir glumina: vizualiai atrodo, kad nieko nevyksta, tačiau iš tiesų zamiokulkas ruošiasi „startui“. Ir kol tas gumbas nepasiekia tinkamos masės, ūgliai gali neatsirasti labai ilgai.
Kai kuriems gumbas pasiekia didesnės monetos dydį per maždaug 3 mėnesius, kitiems – per 4–6 ar net ilgiau. Lietuvoje tai ypač aktualu, nes žiemą šviesos mažai, temperatūra namuose nevienoda, o augalų augimas natūraliai lėtesnis.
Kodėl per anksti „stimuliuoti“ – bloga idėja
Čia dažnas scenarijus: žmogus pamato gumbą, džiaugiasi, bet ūglių nėra – ir pradeda:
- dažniau laistyti,
- lašinti trąšas,
- naudoti „augimo stimuliatorius“,
- perkelti į šiltesnę vietą,
- per sodriai sudrėkinti substratą.
Rezultatas dažnai būna vienas: puvimas. Zamiokulkas dar neturi lapų, kurie „suvartotų“ drėgmę, bet jau gauna per daug vandens – ir tada gumbas tampa ne baterija, o problema. Šaltuoju sezonu tai nutinka dar greičiau.
Todėl pirma taisyklė labai paprasta: jeigu gumbas sveikas ir kietas – neskubėkite.
2 fazė – ūgliai: tada jau galima „įjungti augimą“, bet su protu
Antra fazė prasideda tada, kai:
- gumbas jau aiškiai didesnis,
- šaknų sistema suformuota,
- augalas turi iš ko maitintis.
Tik tada zamiokulkas „įsijungia“ į lapų auginimą. Šioje stadijoje ūgliai dažniausiai pasirodo taip:
- vieną dieną iš žemės kyšo mažas, storas „ragelis“,
- per kelias dienas jis stiebiasi,
- vėliau išsiskleidžia naujas lapas.
Šis momentas atrodo staigus, bet iš tikrųjų jam ruoštasi mėnesius.
Koks substratas geriausiai tinka, kad nesupūtų – ypač Lietuvos sąlygomis
Kad pirmoji fazė praeitų sklandžiai, svarbiausia yra substrato kvėpavimas ir drėgmės kontrolė.
Zamiokulkui įsišaknyti geriausiai tinka lengvas mišinys, kuriame vanduo neužsistovi. Praktikoje tai gali būti:
- smulkiagrūdis vermikulitas,
- kokoso substratas arba neutrali durpė,
- perlitas (būtinas „prapūtimui“).
Svarbu, kad žemė nebūtų sunki kaip daržo molis. Jei substratas šlapias ir šaltas – tai beveik garantuotas puvinio receptas.
Kai kas mėgsta laistymą dagčiu, bet jis gerai veikia tik šiltose sąlygose. Jeigu namuose vėsu, o palangė šąla – dagtis gali padaryti daugiau žalos nei naudos.
Persodinimas: kada gumbą jau verta perkelti į vazoną
Kai gumbai užauga maždaug iki 4–5 cm (ar bent jau matosi, kad tai ne „grūdelis“, o realus tvirtas gumulas), tada galima persodinti.
Ir čia yra gudrybė, kuri labai tinka norint greitesnio „krūmo“ efekto: sodinti kelis įsišaknijusius lapus kartu.
Grupinis sodinimas dažnai:
- skatino naujus ūglius,
- duoda tankesnį krūmą,
- leidžia augalui jaustis „stipresniam“.
Net jeigu vienas lapas ilgainiui nudžiūsta, gumbas lieka – o tai reiškia, kad jis vis tiek duos naują ūglį vėliau.
Kaip švelniai paskatinti ūglius, kai gumbas jau subrendęs
Kai gumbas susiformavęs, tada galima pradėti labai saikingą skatinimą. Bet čia svarbi taisyklė: stimuliatoriai be mitybos neveikia. Augalas negali „užaugti iš oro“ – jam reikia realių išteklių.
Tad jeigu norite paskatinti augimą, tai daroma ribotai:
- kelis kartus duodama subalansuotų trąšų,
- galima papildyti biostimuliantu + aminorūgštimis,
- po kelių laistymų daroma pertrauka.
Pertręšti zamiokulką pavojinga – jis lėtas augalas, ir per didelis spaudimas dažnai baigiasi lapų pageltimu arba šaknų problemomis.
Kada tikrai neskubėti ir nesinervinti
Jeigu situacija tokia:
- lapas sveikas,
- gumbas kietas,
- nėra puvinio kvapo,
- nėra minkštų vietų,
- substratas nepermirkęs,
– tuomet jūs iš esmės laimėjote. Augalas gyvas, jis „dirba“, tik jo tempas kitoks.
Zamiokulkas niekada neskuba. Jis pirmiausia pasistato sandėlį (gumbą), o tik po to pradeda auginti „fasadą“ (lapus). Todėl keli mėnesiai be ūglių – tai ne gedimas, o normalus režimas.
