Palaimingas neveiklumas paprastai reiškia, kad darome tai, ką norime daryti. Tačiau kas atsitinka mūsų psichikai, jei iš tiesų nieko nedarome, nekeliame sau jokių tikslų ir nieko nesiekiame? O svarbiausia, kaip išbristi iš šios baisios būsenos? Atsako psichoterapeutas.
Jei iš kiekvieno žmogaus laikinai būtų atimta kasdienė rutina – būtinybė eiti į darbą, tvarkyti namų ruošos reikalus, rūpintis vaikais, – visas pasaulis netrukus nugrimztų į košmarą, sako amerikiečių psichoterapeutas Johnas Tsilimparis. Dauguma žmonių pasinertų į įkyrų mąstymą apie visiškai nereikalingus dalykus. Jie blaškytųsi, užduodami klausimus, į kuriuos nėra atsakymų.
Pavyzdžiui, nevaisingos spekuliacijos apie gyvenimą ir mirtį, apie tai, kad visi gimstame tamsioje ir neaiškioje tuštumoje, į kurią grįžtame po mirties. Šie apmąstymai visada verčia žmogų kelti tokius klausimus, kaip: „Kas aš esu?” ir „Kodėl aš esu čia?”, o tai veda jį į intelektualinę aklavietę.
Netekę visų gyvenimo tikslų, žmonės atsidurtų tokioje egzistencinėje tuštumoje, kad nerimas juos tiesiog išmuštų iš pusiausvyros. Mūsų protas netoleruoja neveiklumo, jis laiko jį savotiška bausme.
Patirdami egzistencinę neviltį, susiduriame su savo mirtingumu, nepakeliamai suvokiame savo egzistencijos baigtinumą.
Jie padeda mums išlaikyti pusiausvyrą ir neleidžia be galo mąstyti apie savo efemerišką ir galbūt beprasmę egzistenciją.
Kartą viena buvusi pacientė man pasakojo, kad, nepaisant ją kamavusio nerimo ir depresijos, ji buvo priversta galvoti apie ateitį, nes turėjo du vaikus. Kiekvienas išleistuvių vakarėlis, futbolo rungtynės, muzikinė repeticija, kiekvienas naujas etapas vaikų gyvenime vertė ją žvelgti į ateitį su viltimi, o ne su baime.
Kuo vyresni tampame, tuo svarbesni mums tampa vaikai ir anūkai. Jie leidžia mums sutelkti dėmesį į jų jaunystę, o ne į savo senėjimą. Motinystė šiai moteriai kurį laiką buvo gyvenimo prasmė. Tai padėjo jai sulaikyti save ir susidoroti su psichologinėmis problemomis.
Kita vertus, jei ir toliau gyvensime be tikslo, tikėtina, kad mintyse vis dažniau atsigręšime į praeitį. Mus kamuos įkyrūs apmąstymai apie praeities klaidas, pralaimėjimus ir blogus sprendimus. Egzistencinė neviltis nejučia įsismelkia ir verčia mus nuolat analizuoti praeitį, nors tai mums nieko neduoda.
VISIŠKAS ĮSITRAUKIMAS Į SAVE
Neviltis gali pastūmėti žmogų į solipsizmą – visišką pasinėrimą į save, savo troškimus, baimes ir išgyvenimus. Jis įgyja nepagrįstą įsitikinimą, kad jo „aš” yra vienintelis tiesos matas. Tai neadekvatus, iškraipytas tikrovės suvokimas.
Netikrumas, nekontroliuojamumas ir nenuspėjamumas yra tiesiog nepakeliami žmogui, kuris yra visiškai susitelkęs į save. Į save sutelktas protas dažnai yra priešiškai nusiteikęs bet kam naujam, todėl išeiti iš savo komforto zonos tampa beveik neįmanoma.
Svarbu prisiminti, kad mus gąsdina ne ateitis, o mūsų nesugebėjimas jos kontroliuoti. Užsisklendę savyje, įsisukame į nesibaigiančią neurotiškų rūpesčių dėl ateities karuselę, kuri sukelia nuolatinį nerimą.
Grimzdami į save pradedame sureikšminti savo svarbą.
Pradedame manyti, kad mūsų asmeninės problemos yra svarbesnės už likusio pasaulio problemas, todėl visi aplink mus nuolat stebi ir kritikuoja mūsų veiksmus. Arba manome, kad esame visiškai unikalūs ir kad niekas pasaulyje taip nekenčia kaip mes. Arba kad pats Dievas nusistatė prieš mus asmeniškai ir sąmoningai daro mūsų gyvenimą nepakeliamą. Žinote ką? Jūs nesate toks svarbus žmogus – taškas.
Taigi, priėjome prie išvados, kad kasdienio gyvenimo betiksliškumas ir neorganizuotumas gali būti pavojingi psichikai. Kai gyvename be tikslo, mūsų protas nieko neveikia, negaudamas jokių užduočių, kad galėtų dirbti.
Prieš kelis mėnesius vienas išvykau į nedidelį žygį Santa Monikos kalnuose, į vakarus nuo Los Andželo. Kažkodėl jaučiausi itin vienišas, ėmiau savęs šiek tiek gailėtis. Kai pasiekiau aukščiausią tako tašką ir pažvelgiau žemyn į nuostabų vaizdą, kuris atsivėrė priešais mane, mano galvoje tarsi kažkas persijungė.
Stovėdamas kalno viršūnėje tyloje, tarsi atsiskyręs nuo pasaulio, verkiau ir jaučiau neviltį.
Tai buvo labai nemalonus jausmas – sunkus ir liūdnas. Visi gyvenimo rūpesčiai atrodė daug rimtesni nei anksčiau, pradedant įprasta senatvės baime ir baigiant abejonėmis, ar išeidamas iš namų išjungiau oro kondicionierių. Atrodė, kad ši nauja neviltis graužia mane iš vidaus.
Šis staigus sąmonės pasikeitimas išmušė mane iš pusiausvyros ir visiškai sutrikdė. Tačiau visame tame buvo kažkas komiško. Tarsi fone grotų smuikas ir violončelė, o aš būčiau įsiurbtas į absurdo pelkę.
Ši patirtis privertė mane sustoti ir susimąstyti. Dabar akis į akį suvokiau, kokios ribotos mano galimybės ir kaip trumpai galiu būti šiame pasaulyje. Praėjusią savaitę žaisdamas tenisą patyriau blauzdos raumens plyšimą. Turėjau atšaukti visus susitikimus su pacientais artimiausiomis dienomis. Avėjau ortopedinius batus ir po namus judėjau su ramentais.
Laikinai netekęs kasdienės rutinos ir likęs vienas su ramentais, vėl pajutau tą pačią neviltį. Tai paskatino mane parašyti šį straipsnį.
9 PATARIMAI, KURIE PADĖS IŠVENGTI EGZISTENCINĖS NEVILTIES
Raskite tikslą
Bet kas – nebūtinai kilnaus ar intelektualaus. Padarykite tai, ką jums patinka daryti dėl savęs ar kitų. Pasinerkite į pasirinktą darbą su didžiausiu atsidavimu ir nepalaužiamu ryžtu. Jei dabartinis darbas jums nepatinka, ieškokite kitų įsidarbinimo galimybių. Nebijokite imtis naujų projektų, kurie jus žavi.
Neleiskite sau ilgai nieko neveikti
Išmintingai planuokite savo laiką. Reguliari protinė veikla yra svarbi jūsų proto ir psichikos sveikatai. Gyvenime nėra nuotolinio valdymo pulto, turite patys perjungti kanalus. Negalima tiesiog beprasmiškai gulėti ant sofos.
Sutelkite dėmesį į tas gyvenimo sritis, kuriose iš tikrųjų galite nuveikti ką nors naudingo
Pavyzdžiui, santykiai su sutuoktiniu ar partneriu, tėvystė, santykiai su giminaičiais, darbas ir sveikas gyvenimo būdas.
Išsikelkite tikslus ir kasdien sau kelkite iššūkius
Kartais naudinga išspręsti konfliktą, kurio vengėte daugelį metų. Taip pat naudinga įveikti save išbandant kažką naujo – tai, kas jus gąsdina.
Nelaukite garantijų
Tam tikras netikrumas dėl ateities yra neišvengiamas ir normalus dalykas.
Neatidėliokite
Būkite pasirengę priimti sprendimus ir jų laikytis.
Neatskirkite savęs nuo pasaulio
Pasistenkite bent kartą per dieną su kuo nors pasikalbėti iš širdies į širdį. Atminkite, kad dauguma žmonių susiduria su vienatvės problema. Pasikalbėkite, pasakykite gerą žodį ir nusišypsokite draugui ar pažįstamam žmogui, kuris išgyvena sunkų laikotarpį.
Nekankinkite savęs globaliais filosofiniais klausimais, į kuriuos neįmanoma lengvai atsakyti
Neprivalote dabar įminti visatos paslapčių. Būkite smalsūs ir žingeidūs, bet kartu mokykitės susidoroti su nežinomybe ir netikrumu.
Priminkite sau, kad nesate aplinkybių ir nesėkmės auka
Negalite visko pakeisti, bet galite pakeisti savo reakciją į įvairius dalykus.
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą