Dauguma žmonių sako, kad emocijos trukdo mums priimti gerus ir pagrįstus sprendimus, todėl jei norime ko nors pasiekti, turime išmokti jas „išjungti”. Tačiau prekių ženklų kūrimo, neuromarketingo ir elgsenos ekonomikos ekspertė Marie Saxon mano, kad be emocijų apskritai negalima priimti sprendimų.
Visose verslo knygose rašoma, kad kiekviename dideliame įmonės susirinkime kiekvienas sprendimas turi būti aiškiai apskaičiuotas, pagrįstas, pasvertas, apgalvotas, protingai priimtas, o emocijos turi būti „išjungtos“. Mano nuomone, tai yra vienas iš pagrindinių šių dienų klaidingų įsitikinimų. Kad suprastume kodėl, pažvelkime į sprendimų priėmimo procesą iš neuromokslo perspektyvos.
Vieną dieną garsus neurologas Antonio Damasio atvyko pas labai įdomų pacientą. Jo vardas buvo Eliotas, jam buvo atlikta operacija, kurios metu pašalintas nedidelis auglys smegenyse netoli priekinės skilties. Operacija buvo sėkminga ir Eliotas išlaikė savo IQ lygį, tačiau kažkas buvo ne taip. Jis visiškai prarado gebėjimą priimti sprendimus.
„Eliotas be galo ilgai svarstė apie nereikšmingas smulkmenas, pavyzdžiui, ar rašyti mėlynu, ar juodu rašikliu, kokios radijo stoties klausytis ir kur pastatyti automobilį”, – rašė gydytojas. – Rinkdamasis, kur pavakarieniauti, jis atidžiai išnagrinėjo kiekvieno restorano meniu, stalų išdėstymą, apšvietimą, tada važinėjo po restoranus, kad pamatytų, kiek juose yra žmonių. Tačiau viskas buvo veltui: jis vis dar negalėjo nuspręsti, kur valgyti. Jo nesugebėjimas apsispręsti buvo patologiškas.
Svarbu paminėti vieną niuansą: operacijos metu Eliotas patyrė orbitofrontalinės žievės srities pažeidimą.
Damasio susidomėjo Elioto atveju ir ėmė tyrinėti kitus pacientus, patyrusius panašius sužalojimus. Jiems pasireiškė panašus sindromas: nors jie išsaugojo sveiką protą ir aukštą intelekto koeficientą, jie visiškai nesugebėjo priimti net nereikšmingų sprendimų: ką valgyti pusryčiams, kurią dieną susitikti su gydytoju, kokią aprangą apsirengti.
Jei nesame emociškai prisirišę nė prie vienos iš galimybių, niekada negalėsime pasirinkti.
Orbitofrontalinė žievė, be kita ko, yra atsakinga už emocijų įtraukimą į sprendimų priėmimą. Ji jungia pasąmonę (limbinę sistemą) su sąmone. Pažeidus orbitofrontalinę žievę, emocijos negali daryti įtakos sprendimų priėmimui protu.
Ką tai reiškia praktiškai? Kai sprendimas nesusijęs su emocijomis, neturime į ką „įsikibti“. Galime logiškai argumentuoti, kodėl turėtume pasirinkti variantą A ir iš karto paaiškinti, kodėl turėtume rinktis variantą B. Jei nesame emociškai prisirišę nė prie vieno iš variantų, niekada negalėsime pasirinkti.
Pabandykite logiškai pagrįsti, kodėl pusryčiams valgote tai, ką valgote. Nes tai sveika? Kodėl esate toks tikras? Kodėl valgote tai, kas sveika, o ne ką nors kita? Užtenka penkių minučių mintinio eksperimento, ir pajusite, kad neįmanoma priimti sprendimo be emocijų.
Damasio žengė dar toliau ir kartu su savo kolega Antuanu Becara atliko eksperimentą. Tiriamiesiems jie davė keturias kortų pakuotes (dvi raudonas ir dvi juodas) ir 2000 JAV dolerių. Kiekviena korta iš kaladės rodė, ar tiriamasis pralaimėjo, ar laimėjo. Tikslas buvo uždirbti pakankamai pinigų iki žaidimo pabaigos. Tyrėjai sukčiavo ir pagamino dvi kortų pakuotes, „subalansuotas” laiminčių ir pralaiminčių kortų atžvilgiu, ir dvi didelės rizikos kortų pakuotes.
Kas nutinka, kai priimame sprendimą, kurio rezultatas neaiškus? Mes remiamės tuo, ką garsus elgsenos ekonomistas Richardas Thaleris vadina naiviu diversifikavimu. Kai turime keturias kaladėles ir nežinome, kur yra laiminčios ar pralaiminčios kortos, bandome paeiliui imti kortas iš kiekvienos kaladėlės – lyg pirmą kartą rinktumėmes egzotiškų vaisių uogienes. Išbandome visą asortimentą, kad išsirinktume, kas mums patiko, o kas ne.
Toliau tyrime įvyko netikėtas dalykas. Vidutiniškai tik po penkiasdešimtosios kortos žaidėjai ėmė spėlioti, kurios kaladės yra pelningiausios ir mažiausiai pavojingos. Po aštuoniasdešimtosios kortos jie galėjo pagrįsti, kodėl teikia pirmenybę vienai kaladėlei ir ignoruoja kitą. Svarbiausia eksperimente buvo prijungti tiriamuosius prie specialaus kompiuterio, kuris matavo odos elektrinį laidumą. Paprastai didesnis laidumo lygis rodo nervingumą ir nerimą.
Ir štai kas įdomu: kompiuteris parodė susijaudinimą po dešimtosios kortos, kai tiriamojo ranka pasiekė ne tą kaladę. Duomenyse teigiama, kad šiuo metu ranka rodė daugiau „nervingumo”.
Taigi, ties dešimta kortele mūsų emocijos, kūnas ir „vidinis balsas” jau žino, kur pavojinga ir kur neiti, tačiau tik ties penkiasdešimta kortele protas pagaliau atspėjo teisingą strategiją ir tik ties aštuoniasdešimta kortele galėjome sau paaiškinti, kas įvyko prieš 30 kortų.
Šie tyrimai aiškiai rodo, kaip svarbu „konsultuotis“ su savo emocijomis ir įsiklausyti į tai, kas vadinama nuojauta ir vidiniu balsu. Emocijos yra vienas iš trijų būtinų sprendimų priėmimo komponentų. Be jų neįmanoma priimti sprendimų.
Ir jei jūsų variantas A yra kruopščiai apskaičiuotas ir patikrintas, bet emocijos „muša“ pavojaus signalą ir nenori jo imtis, verta jų klausytis: jos gali žinoti detales, kurių sąmonė dar nežino. Emocijos gali „perskaityti“ signalus, kurie racionaliam protui nepasiekiami.
Ir, žinoma, verta mokytis suprasti savo vidinius signalus, išmokti įžvelgti jų reikšmę.
Pavyzdžiui, ar tikrai neturiu duomenų, kuriuos turi mano kūnas ir emocijos? O gal praeityje turėjau neigiamų emocinių išgyvenimų ir jie automatiškai persikėlė į dabartinę situaciją? O jei taip, kiek adekvati yra tokia patirtis?
Priimdami sprendimus nesistenkite atsikratyti emocijų. Emocijos gali daug anksčiau už racionalias smegenis įspėti apie tai, kas mums yra teisinga, naudinga ir veiksminga. Suprasdami ir suvokdami emocijas bei pasitikėdami jomis, galime priimti geriausius sprendimus.
Taip pat skaitykite:
Parašyti komentarą