Ar mes gimstame asmenybe, ar ja tampame? O kada galime sakyti, kad mūsų savastis yra visiškai susiformavusi? Yra daugybė teorijų šia tema ir kiekviena jų turi savo atsakymą. Tačiau pagrindinis vystymosi vektorius – nuo susiliejimo ir priklausomybės iki išsilaisvinimo. Žvelgdami atgal į nueitą kelią, matome, ką įgijome ir ko mums trūksta.
Mes galime keistis visą gyvenimą. Neįmanoma nustatyti taško, kuriame prasideda ar baigiasi asmeninis vystymasis: „Aš” gali gimti sulaukus 3 metų arba 60 metų, o vystymasis gali sustoti tebesant vidurinėje mokykloje.
Brandžios asmenybės kriterijus, dėl kurio sutaria dauguma ekspertų, yra gebėjimas sąmoningai priimti vieną ar kitą vertybių sistemą ir priimti moralinius sprendimus. Tačiau vystymasis vyksta ir kitomis kryptimis: pamažu įgyjame savarankiškumo, mokomės analizuoti savo ir kitų veiksmus, mokomės gerbti save ir kitus, užmegzti dialogą, t.y. ne tik išsakyti nuomonę, bet ir išklausyti oponentą, išmokti spręsti konfliktus.
Asmenybės raidos etapai
PAPRASTASIS „AŠ“
Iki maždaug dvejų su puse metų mes mielai klausydavome suaugusiųjų ir darydavome tai, kas mums sakoma. Maždaug nuo trejų metų pradėjome sakyti: „Aš pats tai padarysiu! – Tai buvo pirmoji amžiaus krizė. Bręstant paprastasis „aš” gali tapti sudėtingesnis, bet… nebūtinai: šiuo etapu raida gali sustoti. Jei mums taip nutiko, mes turime troškimų ir siekiame juos patenkinti. Tačiau nėra jokio „privalau” ir nėra jokių vertybių. Vidinis pasaulis yra paprastas ir neprieštaringas.
SĄMONINGASIS „AŠ“
Mes augame ir maždaug 5-7 metų amžiaus atsiranda supratimas, kas yra gerai, o kas blogai, atsiranda pirmosios vertybės ir motyvų sąryšis: „Noriu valgyti saldumynus, bet žinau, kad prieš vakarienę to daryti negalima“.
Šiuo raidos etapu mes jau turime sąžinės balsą, tačiau jis yra išoriškai asimiliuotas visuomenės, tėvų ir kitų svarbių žmonių balsas (Froidas tai vadino „super-savęs” gimimu). Mes nekritiškai priimame autoritetingų asmenų siūlomas idėjas ir požiūrį.
SĄMONINGA SAVASTIS
Įžengiame į paauglystę. Pagrindinis pasiekimas šiame etape – užimti savo poziciją ir ją pagrįsti: „Aš suprantu jūsų pasirinkimo svarbą, bet laikausi savo pozicijos ir elgiuosi būtent taip”. Jei buvome auklėjami tam tikroje sistemoje (tarkime, ateistinėje ar krikščioniškoje), šiuo etapu suprantame, kad egzistuoja skirtingos vertybių sistemos ir patys jas pasirenkame.
Šis gebėjimas yra vienas iš psichologinės, asmeninės brandos kriterijų. Tai galima įvardinti „antruoju asmenybės gimimu”. Šiuo metu prieš tėvus ir jų vertybes maištaujantis paauglys remiasi ne tik savimi, bet ir savo grupe su jos vertybėmis, t.y. renkasi tarp dviejų vertybinių sistemų, nors ne visada tai daro sąmoningai.
ROMANTIŠKASIS „AŠ“
Vėlgi, mes pasirenkame vertybių sistemą, kurios aukščiausia vertybė dažnai yra mūsų pačių „aš”. Romantikai linkę atsisakyti autoriteto, Dievo figūros. Jie gali sakyti: „Dievas nėra mano vadovas. Geriau pažįstu/žinau savo situaciją ir sprendimą priimu remdamasis savimi ir savo idealais. Aš esu savo paties įstatymas”, tačiau šioje pozicijoje esama tam tikro savavališkumo.
Šiame etape negalime atsižvelgti į aplinkinių interesus, nepaliekame jiems teisės pareikšti savo nuomonę. Istorijoje tai yra „herojaus ir minios” modelis. Tačiau herojus turi būti pakankamai stiprus, kad galėtų remtis savimi, kai susiduria su aplinkiniais.
SAVARANKIŠKASIS „AŠ“
Tai etapas, kurį pasiekia labai nedaug žmonių. Čia mes patys kuriame savo gyvenimo pagrindus ir priimame sprendimus, nesiremdami jokiais autoritetais. Čia mes turime laisvę, bet taip pat esame atsakingi už save: esame atsakingi net už Dievą, kurį pasirenkame.
Autonominis „aš” – tai pagarba visoms vertybių sistemoms ir pagarba kitam asmeniui su jo konkrečiomis pažiūromis. Autonominis „aš” apima norą tiksliai mąstyti.
PAGRINDO SUTEIKIMO SVARBA
Gyventi harmonijoje su svajonėmis ir planais, ir kartu pasiekti apčiuopiamų rezultatų, palikti matomą pėdsaką… Kaip auginti vaikus, kad jie būtų laimingi žmonės, turintys tvirtą savastį/asmenybę?
Pagrindų pagrindas yra priėmimas. Svarbu, kad kiekvienas būtų priimtas šiame pasaulyje. Su savo klaidomis, nusižengimais, savitais ypatumais.
„Kad ir kas nutiktų, tu esi šalia manęs, aš esu šalia tavęs” – ši suaugusiojo žinia tampa pagrindiniu vaiko stipriosios savasties šaltiniu, leidžiančiu žingsnis po žingsnio žengti į pasaulį, mokytis ir tyrinėti.
Kitas žingsnis – pažadinti paties vaiko motyvaciją veikti. Sunku jį įtikinti eiti į treniruotę, dalyvauti varžybose, atlikti namų darbus, jei jam pačiam to nereikia. Jei vaiką griežta ranka vedame į užsibrėžtus tikslus, tai tik sulėtina jo „aš” formavimąsi: vaikas gali ilgam įstrigti kaltės ar pareigos vykdyti tėvų valią jausme. Arba gali visą savo energiją skirti kovai su išoriniu spaudimu. Mes, suaugusieji, galime tik užkrėsti savo entuziazmu, būti pavyzdžiu, suteikti impulsą.
Derėkitės. Sukurkite subtilią pagalbos ir tikėjimo, kad jis gali susitvarkyti pats, sistemą. Reaguoti į tai, kas pabunda vaike.
Mūsų objektyvus požiūris padeda vaikui neprarasti savęs, leidžia jam išsaugoti savo vientisumą.
Išėjimas į pasaulį nebūna sklandus. Susidūrimas su sunkumais ir kliūtimis vaikui sukelia nusivylimą ir nepasitikėjimą savimi, kartais skausmą, pyktį ir apmaudą.
Suaugusieji turi suprasti ir priimti šiuos sunkius jausmus, tačiau jų nenuvertinti ir neignoruoti. Padėkite jam juos atpažinti ir subalansuoti kitu požiūriu. Pastebėti net ir nedidelius pasiekimus ir pateikti teisingą grįžtamąjį ryšį. Ypač tada, kai vaikas susiduria su nesugebėjimu atlikti tai, ko jis nori. Galbūt laikas netinkamas, gal svajonė iliuzinė, o gal pervertinamos jėgos ir verta iš pradžių supaprastinti užduotį?
Mūsų objektyvus žvilgsnis padeda vaikui neprarasti savęs, leidžia jam išlaikyti vientisumą. Patirti savasties galią galima ir atlikus nedidelę užduotį. Tačiau taip nenutiks, jei patys suaugusieji sieks grandiozinių užduočių, nustatys aukštų pasiekimų kartelę. Besąlygiškas priėmimas, jautrumas ir gebėjimas integruoti skirtingus jausmus ir emocijas – visa tai vaikui gali pasiūlyti brandus žmogus: suaugęs ne pagal amžių, o pagal vidinę nuostatą. Tokie tėvai yra pagrindinė atrama ugdant tvirtą vaiko savastį/asmenybę.
Taip pat skaitykite:
- Kaip neprarasti savęs artimuose santykiuose
- „Ar man patinka mano gyvenimas?“: 10 citatų iš psichologo Alfried Laengle paskaitos
Parašyti komentarą