Kas yra „tėtis”? Kai kurie jį prisimena su meile, kai kurie – tik iš senų nuotraukų, o kai kuriems jis – tarsi blankus šešėlis… Kodėl ne visi vyrai nori ar geba išreikšti meilę savo vaikams? Kas tai lemia? Atsakymai – šiame straipsnyje.
INSTINKTAS AR NUSISTOVĖJUSIOS NORMOS?
Su motinystės instinktu viskas daug aiškiau nei su tėvystės instinktu. Moteris devynis mėnesius nešioja kūdikį ir yra fiziškai prie jo prisirišusi. Tada ji jį maitina ir juo rūpinasi, o tai reiškia, kad sveikuose santykiuose jos motiniškus jausmus ne tik sąlygoja gamta, bet ir stiprina kasdienis emocinis ryšys.
O kaip dėl tėvo? Kodėl ne visi vyrai rodo tėviškus jausmus? Knygos „Santuoka ir moralė” autorius Bertrand Russell rašo, kad tėvo požiūris į savo vaiką yra hipotetinis – esą jis remiasi pasitikėjimu žmonos ištikimybe. Tačiau realiame gyvenime taip būna ne visada. Visi žinome nemažai pavyzdžių, kai patėvis sugeba su meile ir šiluma auklėti įvaikius.
Britų antropologas Bronislaw Malinowski rašė apie Trobriando salų gyventojus, kurie nežinojo, kas yra jų biologinis tėvas. Be to, šis klausimas jiems niekada nebuvo iškilęs. Jei vyras grįždavo namo po daugiau nei metų išvykimo ir sužinodavo, kad žmona pagimdė, jis džiaugdavosi ir laikydavo vaiką savu. Salos gyventojai tikėjo, kad vaikus atneša dvasios. O tėvo „kraujo” ryšys su jaunesniąja karta buvo nustatomas pagal moteriškąją liniją – kas buvo motinos vyras, tas ir buvo vaiko tėvas.
VAIDMENŲ MODELIAI
Erich Fromm rašė, kad tėviška meilė, kitaip nei motiniška, nėra besąlygiška. Tai reiškia, kad vaikas jos turi „nusipelnyti”, o ji palaipsniui susiformuoja per pirmuosius dvejus metus po kūdikio gimimo.
Patriarchalinėje visuomenėje vyras turėjo pasirūpinti savo vaikais ir žmona, kurie nuo jo priklausė ekonomiškai (o dažnai ir fiziškai). Tėvas įkūnijo autoritetą ir nustatė elgesio taisykles. Jo tėviškas vaidmuo pirmiausia buvo auklėti vaiką kaip tradicijų, profesijos, socialinių vaidmenų paveldėtoją.
Tačiau per pastarąjį šimtmetį daug kas pasikeitė. Pirmiausia tai susiję su socialiniu moters vaidmeniu. Dabar motina gali dirbti ir būti finansiškai nepriklausoma arba lygiateisė partnerė su vyru. Vis dažniau vaikai lieka su tėčiu, kai mamos nėra namie, todėl pasikeičia bendravimo kokybė ir jų santykiai tampa intymesni ir reikšmingesni.
Psichiatrijos ir psichologijos pasiekimai suteikia naujo peno apmąstymams tiems, kurie laikosi prasmingo požiūrio į šeimos kūrimą ir vaikų auginimą. Pavyzdžiui, įrodyta, kad tėvai, kurie dalyvavo gimdyme ir galėjo laikyti kūdikį ant rankų pirmosiomis jo gyvenimo minutėmis, vėliau gyvenime jaučia stipresnį emocinį ryšį su kūdikiu. Ir šie kūdikiai, kaip rašo psichologai, užaugę pasižymėjo aukštesniu protinio ir fizinio išsivystymo lygiu, palyginti su savo bendraamžiais.
Šiandien lyčių stereotipai, pavyzdžiui, kad vyrai turi būti „santūrūs ir taupūs jausmams”, pamažu nyksta. Empatija, tėviškas švelnumas ir meilė vaikui vis dažniau laikomi normaliais ir natūraliais dalykais. Vis daugiau tėvų atlieka ne „barimo ir gąsdinimo” funkciją, bet dovanoja savo vaikams meilę.
BRANDŪS TĖVAI
Kaip pastebi ekspertai ir patvirtina gyvenimo patirtis, tėvystė vyresniame amžiuje paprastai teikia daug daugiau emocinio pasitenkinimo. Vyras „pasistiprino”, įgijo gyvenimiškos patirties ir yra pasirengęs dalytis savimi ir savo ištekliais. Tėvystė jam yra vertybė. „Ankstyvieji” tėčiai ne visada yra pasirengę skirti laiko ir dėmesio savo vaikams.
Tačiau psichologinis nebrandumas ne visada susijęs su amžiumi. Kai kurių tėvų jausmai niekada nepabunda. Tada, kad ir kaip vyras stengtųsi sukurti šeimą, jis niekada netaps tikru savo vaikų tėvu, nes bėga nuo atsakomybės arba nenori skirti lėšų/laiko/jėgų niekam kitam, išskyrus pačiam sau.
KIEKVIENAS RENKASI PATS
Žinoma, jei vyras neturėjo gero, rūpestingo tėvo pavyzdžio, jam sunkiau ir pačiam juo tapti. Tačiau tai nereiškia, kad augdamas jis negali susikurti savo įsivaizdavimo, kokie turėtų būti jo ir jo vaikų santykiai.
Šiandien daugelis blogų tėvų sūnų sąmoningai tampa rūpestingais tėvais, net jei negyvena kartu su savo vaikų motina. Jie yra pavyzdys, kaip tėvystė gali būti suaugusio žmogaus asmeninio pasirinkimo, atsakingo požiūrio į gyvenimą ir nuoširdaus laimės troškimo rezultatas – sau ir tam, kuris jo dėka gimė ir vieną dieną su meile ištars žodį „tėtis”.
IŠVADA: TĖVAS YRA TAS, KURIS NUTRAUKIA MOTINOS IR VAIKO SIMBIOTINĮ RYŠĮ
Šiuolaikinėje psichologijoje, ypač dinaminių krypčių, tėvo figūrai teikiama didelė reikšmė, tiriamas jo vaidmuo formuojantis vaiko ir suaugusiojo psichikai. Galima išskirti kelis tėvo vaidmens tyrimo aspektus: visuomenėje ir kultūroje, realiuose šeimos santykiuose, santuokiniuose ir tėvų bei vaikų santykiuose, taip pat simbolinį šios figūros vaidmenį vaiko psichikos raidoje. Būtent šis trečiasis aspektas lemia labai daug.
Tėvas yra tas, kuris nutraukia motinos ir vaiko simbiotinį ryšį, taip padėdamas sūnui ar dukrai atrasti juos supantį pasaulį ir pradėti su juo bendrauti, užmegzti naujus santykius, išmokti jo kalbą ir būti kognityviai aktyviems. Tai figūra, padedanti suvokti santykių hierarchiją ir formuojanti vidinę teisės ir ribų sampratą.
Berniukui tėvas padės įgyti vyriškąją tapatybę, o mergaitei jis bus jos moteriškumo vedlys. Vaikas yra vyro ir moters troškimo ir meilės vaisius, taip pat šių dviejų žmonių asmeninė istorija. Mamos ir tėčio įvaizdžiai gyvena kiekviename iš mūsų ir daro įtaką visai mūsų asmenybei bei būsimiems santykiams.
Parašyti komentarą