Parašykite laišką… savo depresija, kad galėtumėte sudėlioti taškus ant “i” ir su ja atsisveikinti.
Laiškas depresijai
Turiu prisipažinti, kad iš tiesų buvai manęs vertas priešininkas. Metų metus tyliai šliaužei į mano gyvenimą, o aš net nesupratau, kad peržengei mano ribas.
Ilgus metus kaltinau save dėl pykčio, nevilties ir kurtinančios tuštumos, kuri užpildė mano gyvenimą. Bet visa tai buvai tu, tu klastingai slėpeisi šešėlyje ir pamažu visą mano egzistenciją pripildei skausmo.
Tu sugriovei mano santykius su tais, kurie man rūpėjo, mano pasitikėjimą savimi pavertei skuduru ir ištrynei džiaugsmą, kurį anksčiau jaučiau gyvenime.
Tai buvo ilga kova, ir mes abu kovojome iš visų jėgų.
Aš kovojau, kad pasveikčiau, o tu, būkime sąžiningi, kovojai, kad nužudytum mano protą, kūną ir sielą. Tačiau šiandien galiu drąsiai pasakyti: pralaimėjai.
Kiekvieną dieną verčiu tave trauktis visais frontais, nepalikdamas tau jokios vilties kada nors vėl užvaldyti mano gyvenimą.
Kažkada tau pavyko kontroliuoti beveik kiekvieną mano akimirką, bet dabar aiškiai matau, kad tau kasdien sekasi vis blogiau:
Daugelį metų man kėlei fizinį skausmą: stiprūs galvos skausmai, sustingę pečiai, sustingę raumenys ir skaudantys sąnariai neleido man rytais net kvėpuoti, bet ne šiandien.
Dabar pabundu ir atsikeliu – ar su skausmu, ar be jo. Išeinu ir einu susitikti su žmonėmis.
Einu į jogą, kad iš manęs išsivaduotų skausmas, kurį įliejai į mano kūną kaip nuodus.
Einu į tempimo treniruotes, kad ištiesinčiau įsitempusius raumenis ir leisčiau jiems kvėpuoti, į jėgos treniruotes, kad pajusčiau, koks stiprus iš tikrųjų yra mano kūnas.
Eidamas pilkais ir nuobodžiais požeminiais tuneliais klausausi muzikos, o kartais man norisi suktis ir šokti čia pat.
Žmonės gali žiūrėti į mane kreivai arba šypsotis, bet manęs tai nė kiek nejaudina, nes jaučiuosi taip, tarsi mano kūnas pagaliau būtų laisvas nuo tavo geležinių žnyplių.
Tu pavogei iš manęs mano pasitikėjimą. Privertei mane nekęsti savęs.
Tu man uždėjai akinius, pro kuriuos žvelgiau į save ir mane supantį pasaulį.
Dabar kiekvieną rytą atsibudęs veidrodyje matau save, tikrąjį save. Matau, kaip stipriai save myliu, koks gražus ir stiprus esu. Net ir tomis dienomis, kai nelabai tuo tikiu, mano meilė vis tiek stipresnė už tavo neapykantą.
Dėl tavęs jaučiausi tuščias ir vienišas. Privertei mane galvoti, kad esu iš kitos planetos ir man čia ne vieta; kad mano draugams, šeimai ir pasauliui būtų geriau, jei manęs visai nebūtų.
Tu privertei mane suabejoti, ko apskritai verta mano egzistencija.
Bet dabar aš imuosi visų tų minčių, kuriomis lašas po lašo užkrėtei mano smegenis, ir išlieju jas žodžiais ant popieriaus. Kad jas galėtų perskaityti visi tie, kuriuos, kaip ir aš, kadaise bandei priversti kankintis.
Ir paverčiu jas vilties žodžiais.
Ir galiausiai – gėda ir sumaištis. Kaip man buvo gėda! Ilgą laiką gyvenau gėdydamasis savo būklės, galvodamas, ką žmonės pagalvotų, jei sužinotų visą tiesą apie tai, ką išgyvenu. Nekalbėjau apie tai, kad lankiausi pas psichologą, kad vartojau vaistus. Dabar esu pasirengęs atsistoti ir pasakyti pasauliui, kad tu nebeturi galios man.
Tu liksi mano gyvenimo dalimi. Palieku tai spręsti tau.
Bet tu niekada daugiau manęs nevaldysi. Tu nediktuosi, kas aš esu.
Turėsiu ir gerų, ir blogų dienų, ir, kad ir kas nutiktų, atsibusiu ir suprasiu, kad šis pasaulis yra gražus ir pagaliau galiu jį matyti be pilkos uždangos, kurią visus tuos metus man uždengdavai.
Ketinu džiaugtis tuo, kad tiesiog esu. Esu dėkingas už viską, ką gyvenimas man davė – ir bloga, ir gera. Taip pat ir už tave.
Tu bandei mane palaužti, bet tik sustiprinai. Depresija, tu pralaimėjai šią kovą – ir pralaimėsi ją kiekvieną dieną, nes aš gyvensiu ir džiaugsiuosi viskuo, ką man duoda gyvenimas.
Taip pat skaitykite: