Skristi į kosmosą, tapti balerina, apkeliauti visą pasaulį… Kur dingo mūsų vaikystės ir jaunystės svajonės? Kas mums sutrukdė jas įgyvendinti? Ar ne laikas grąžinti magiją į mūsų gyvenimą?
Užmerkite akis ir prisiminkite. Jūsų vaikystės svajonės buvo tokios ryškios, tokios tikros! Jūs buvote nuotykių ieškotojas, šokėjas ar ugniagesys, statėte laivą ar skridote ore, gyvenote tarp vilkų ir liūtų… Visu kūnu pajutote, ką šios svajonės jums suteikė – džiaugsmą, jėgą, laisvę. Atrodė, jog viskas įmanoma.
Ką mes su tuo padarėme? Kalbama ne apie konkrečius norus, bet apie drąsą svajoti, apie šį impulsą, apie beatodairišką tikėjimą savimi.
Kažkas atsidus atsakydamas, kažkas piktinsis. Daugelis iš mūsų įsitikinę, kad suaugusiam žmogui nereikia svajoti, jis turi gyventi realiame pasaulyje.
Sociologai patvirtina šią nuostatą: du trečdaliai svajojančių yra jaunesni nei 35 metų žmonės. “Mes bijome nusivylimo, nesėkmės”, – komentuoja psichoanalitinė psichoterapeutė Svetlana Fedorova. „Bet dar didesniu mastu svajonių atmetimas paaiškinamas tuo, kad mes nežinome, kaip atlaikyti neapibrėžtumą, mums tai gali būti nepakeliama“.
ESMINĖ DEPRESIJA
Neaiškų, bet nuolat esantį nepasitenkinimą gyvenimu gali pajusti tie, kuriems, atrodo, viskas gerai: su karjera, šeima ir pinigais.
“Dažnai šis jausmas pasireiškia sulaukus maždaug 40 metų”, – pažymi Svetlana Fedorova. – Žmogus jau daug pasiekė ir gali sau leisti įvairius malonumus. Bet iš tikrųjų niekas jam neteikia tikro džiaugsmo. Tuo pačiu metu jis neklausia savęs: ar tikrai to noriu? Ar gyvenu tokį gyvenimą, kokio noriu?”
Tai yra viena iš šiuolaikinės vartotojiškos civilizacijos problemų. Ji siūlo mums daug pagundų, o savo tikrąją svajonę pakeičiame mažesne, dirbtine, primesta iš išorės.
“Vakarų mąstytojai vis daugiau kalba apie esminę depresiją”, – tęsia Svetlana Fedorova. – Žmogus negirdi savęs, jis nesugeba suprasti savo psichikos signalų. Tam tikra prasme jis tampa robotu. Kaip rodo prancūzų psichoanalitikų tyrimai, tai sukelia įvairių somatinių problemų“. Kūnas pradeda signalizuoti, kad viskas mūsų gyvenime nėra taip gerai, kaip mums atrodė.
Kartais tai tik laikinas sutrikimas, energijos trūkumas. Bet tai gali sukelti rimtų ligų. Vis dažniau, materiale prasme, klestintys klientai kreipiasi pagalbos, sako psichoterapeutė Ines Weber. Jie, tuo pačiu metu, jaučiasi kalti, nes neturi „realių problemų“.
O psichoterapeutė teigia: „Galų gale supratau, kad jie pas mane kreipiasi ne spręsdami savo problemas, o norėdami apginti teisę į savo siekius, į tikresnį savo ir paties gyvenimo vystymąsi“. Tai gana dvasingas klausymas: kaip tapti savimi?
NEAIŠKUS NORO OBJEKTAS
Kaip gi kitaip įgyvendinti savo svajones jei ne harmonijoje su savo giliausia prigimtimi? Bet kaip tai pasiekti? Realizuoti fantazijas? Išsikelti tikslus ir juos pasiekti? O apie kokią svajonę mes kalbame?
Psichoanalizė išskiria „norus“ – mūsų siekių sumą, kurią galime suformuluoti, ir nesąmoningą gilų „norą“, į kurį visi šie individualūs siekiai suplaukia.
Pagrindinis noras – svajonė, rašo psichoanalitikas Gerardas Bonnet, „nepraleidžia nė vienos progos būti išgirstas, nutiesti kelią, kad noro nešėjas galėtų tai įkūnyti savo veiksmuose, savo paties projekte, kūryboje, gyvenimo stiliuje, net jei tuo pačiu metu jis nuolat jaučia, kad visa tai yra trapu, kad tai ne visada teisinga“. Visas mūsų egzistavimas yra skirtas „neaiškiam troškimo objektui“ rasti, kuris maitina mūsų gyvybės jėgą, tačiau iš esmės mums yra nepasiekiamas.
Mūsų tikslai atneš mums pasitenkinimą ir savirealizaciją tik tada, kai jie atsakys į šį slaptą gilų prašymą. Tam reikia priimti sprendimus vadovaujantis ne visuomene priimtais modeliais, bet laikantis vidinio impulso. Bet kaip tai išgirsti?
LAVINKITE VAIZDUOTĘ
Šis klausimas ypač aktualus jei jau seniai nebeklausome savo vidinio balso ir nebejaučiame, ko iš tikrųjų norime. „Tie, kurie neturi planų, nėra be svajonių“, – sako Gerardas Bonnet. Bet to reikia ieškoti kantriai ir be atokvėpio.
Štai vienas iš psichoanalitiko siūlomų būdų. Mūsų noras – svajonė atsirado vaikystėje, kai aistringai norėjome rasti daiktą (daiktą, sugebėjimą, asmenį), kuris leistų mums iškęsti išbandymus, susitikti akis į akį su varžovu, „nerimą paversti varomąja jėga“.
Kas tai buvo? Mes jau neprisimename. Bet pats noras yra atkurtas, tokia yra jo prigimtinė savybė. Šifruota forma, kaip pastebėjo Freudas, pasikartoja mūsų sapnuose. Čia galime jį rasti! Todėl ekspertai rekomenduoja aprašyti sapnus, pastebėti pasikartojančius motyvus, kurie mums vienu metu pasakoja apie mūsų prigimtį ir apie naujas galimybes atrasti savąjį „aš“.
Svetlana Fedorova siūlo sutelkti dėmesį ne į sapne nutikusius įvykius, o į su tuo susijusią patirtį, pojūčius: „Svajonės atsispindi tuose pojūčiuose. Turime „pagauti“ tuos, kurie teikia mums malonumą, įkvėpimą, laimės būseną. Nebijokite ir nesigėdykite, jei tai, ką matote sapne, jums atrodo nepriimtina. Tiesiog leiskite tam būti, stebėkitės savo nesąmoningumu. Gebėjimas svajoti prasideda nuo netikėtumo. Tada mes galėsime perkelti įkvėpimą iš sapnų srities į savo realų gyvenimą“.
Sekti savo svajonę nebūtinai reiškia dramatiškai pakeisti savo gyvenimą: darbą, partnerį, namus ar šalį. Tai įmanoma, jei nėra kitų būdų išbristi iš nepakeliamos situacijos, ir tam, žinoma, reikia daug drąsos. Kartais neviltis verčia mus viską mesti, sunaikinti tai, ką turime, tikintis kada nors atstatyti savo gyvenimą. Bet tai ne kelias į svajonę, o pabėgimas nuo realybės, perspėja Svetlana Fedorova.
Daugeliu atvejų mūsų svajonė ir mūsų gyvenimo realybė turi sąlyčio taškų: mes tiesiog turime juos apčiuopti, tada mes atversime kūrybiškumo ir tobulėjimo potencialą tame, ką jau turime.
Taip pat skaitykite:
