Neapykanta sau: kaip nuo to išsilaisvinti? 

Neapykanta

Neapykanta

Kliūtys mūsų kelyje dažnai atsiranda dėl paslėptos neapykantos sau. Neapykanta sau – tai jausmas, kurį retai kada suvokiame. Visų pirma, jis toks nemalonus ir destruktyvus, kad esame linkę jį slopinti. Antra, kai susiduriame su sunkumais, dažniausiai manome, kad juos sukėlė kiti žmonės arba nepalankios aplinkybės. Mums sunku pripažinti, kad jos kyla dėl mūsų vidinių problemų ir dėl to, kas tas problemas sukuria – dėl nevertingo savęs įvaizdžio.

Kodėl kalbame apie neapykantą, o ne apie nepasitikėjimą savimi ar žemą savivertę? Nes tai labai konkretus jausmas, kuris sukelia iškreiptą požiūrį į save kaip į pabaisą: mes suvokiame save kaip blogą, netinkamą, niekam tikusį. Šlykšti būtybė, kurią bet kokia kaina norime paslėpti nuo kitų ir nuo savęs, iš tiesų yra sužeista būtybė: galbūt vaikystėje šeimos nariai ar kiti aplinkiniai tyčiojosi iš mūsų, nuolat kaltino, atstūmė ir netinkamai elgėsi su mumis… Ir visa tai vis dar verčia mus gėdytis savęs.

Praeities išgyvenimai verčia mus manyti, kad visada elgiamės neteisingai, verčia atsisakyti savęs kitų labui arba paklusti tiems, kurie mums kelia baimę. Dažniausiai net nesuvokiame, ką patyrėme. Užuot gailėjęsi savęs, mes ir toliau blogai elgiamės su savimi ir manome, kad esame apgailėtini.

Ar iš tikrųjų aš esu kaltas, ar jaučiuosi kaltas dėl to, kad man nuolat buvo diegiama kaltės jausmo indoktrinacija?

Iš esmės neapykanta sau yra meilė, kuri patyrė nusivylimą ir virto meilės priešingybe. Dėl traumos negalime tapti tuo, kuo tikimės būti. Ir mes sau to neatleidžiame.

Mūsų klaidingas savęs suvokimas negali nedaryti įtakos mūsų gyvenimui. Tačiau jei jį suvoksime, turėsime galimybę nuo jo išsilaisvinti.

Trys etapai, padėsiantys išsilaisvinti nuo neapykantos sau

Pirma, pažvelgti į tai, kaip elgiamės su kitais – reikliai, kritiškai – kad geriau suprastume, kaip buvo elgiamasi su mumis.

Antra, nustatyti neigiamą požiūrį į save ir pabandyti suprasti, iš kur jis atsirado.

Trečia, svarbiausia, išmokti atskirti fantaziją nuo tikrovės: ar priekaištai, kuriuos sau išsakau, yra pagrįsti? Ar iš tikrųjų aš esu kaltas, ar jaučiuosi kaltas dėl to, kad buvau nuolat indoktrinuojamas kaltės jausmu?

Tam tikru momentu turite kovoti su savimi ir nustoti iš anksto save smerkti. Atpažindami neapykantos sau požymius įvairiose gyvenimo srityse, galėsime lengviau priimti savo silpnybes ir stiprybes.

 

Neapykantos sau požymiai – atpažinkite juos

SANTYKIUOSE

Smurto reprodukcija, sunkumai kuriant intymumą.

Kadangi nesuvokiame, kas su mumis buvo padaryta, rizikuojame, patys to nesuvokdami, būti neatidūs, kaltinti, slopinti ir žeminti partnerius, vaikus, kolegas… Šis mūsų atgaminamas smurtas riboja mūsų gebėjimą mylėti kitus tokius, kokie jie yra, ir parodyti save tokius, kokie esame iš tikrųjų. Galiausiai – sukurti tikrą intymumą.

Mes slepiamės po (per daug) teigiamais savo įvaizdžiais (gražus, tobulas, ištikimas) arba per daug provokuojančiais („esu toks, koks esu, nesvarbu, ar tau tai patinka, ar ne”, „per daug vertinu savo laisvę, kad su kuo nors susižadėčiau/apsigyvenčiau”). Tokia laikysena leidžia mums išlaikyti atstumą nuo kitų, bet taip pat išduoda paslėptą nepasitikėjimą savimi.

PASIEKIMUOSE

Pamestos svajonės, palaidoti talentai.

Kadangi nepakankamai mylime save, mums sunku pasiekti savo tikslų: nežiūrime rimtai į savo svajones, nedrįstame įgyvendinti savo troškimų, paprasčiausiai nesuteikiame sau galimybės.

Vis atidėliojame gyvenimą, kurį norėtume gyventi, nes nesijaučiame verti laimės ar pajėgūs ją pasiekti. Tada arba guodžiame save, arba užsiimame savęs žlugdymu. Taip elgdamiesi niekada neišnaudojame savo nepakankamai įvertintų galimybių. Nuobodulys ir jausmas, kad negyvename savo gyvenimo, yra tikri neapykantos sau požymiai, kurių nepripažįstame. Kad susitaikytume su savo nusivylimu, įtikiname save, kad niekas gyvenime niekada nedaro to, ko nori.

 

PROFESIJOJE

Neišsipildžiusios ambicijos, apsimetėlio sindromas.

Lygiai taip pat neapykanta sau stabdo profesinį tobulėjimą. Jei esame įsitikinę savo menkumu, jei nepripažįstame savo teisės klysti, kiekvienas susidūrimas su sunkumais įveikiant naujas užduotis ir kiekviena kritika gali tapti nepakeliama. Užuot įsiklausę į savo troškimą tobulėti, apsimetame, kad neturime ambicijų, kad šią teisę suteikiame kitiems. Panieką, kurią jaučiame sau, nukreipiame į tuos, kurie išsiskiria ir kuriems pavydime, nors patys sau to negalime pripažinti.

Jei, nepaisant to, mums pavyksta užimti atsakingas pareigas, mūsų laukia apsimetėlio sindromas. Mes nesijaučiame galintys atlikti mums patikėtas funkcijas ir jaučiame siaubą dėl minties, kad būsime demaskuoti. Neapykanta sau neleidžia mums pripažinti savo vertės: jei mums pavyksta, tai tik todėl, kad kiti mus neteisingai įvertino.

POŽIŪRYJE Į SAVO KŪNĄ

Grožio neįvertinimas, sveikatos nepaisymas.

Tai, kaip rūpinamės savimi, akivaizdžiai susiję su tuo, kiek save vertiname. Jei kažkada buvome apleisti, dabar apsileidžiame patys: beformiai drabužiai, netvarkingi plaukai… Jei negalime viešumoje pasirodyti be sudėtingo makiažo ar įmantrios aprangos, tai taip pat rodo nepasitikėjimą savimi ir nenorą būti matomiems tokiems, kokie esame.

Ne taip akivaizdu, kad neapykanta sau pasireiškia ir nesirūpinimu savo sveikata: nesilankome pas odontologą, ginekologą ar pan. Manome, kad nusipelnėme šio susinaikinimo, šios kančios, ir nedrįstame niekam parodyti savo kūno, kurio gėdijamės.

PASIRINKIMUOSE

Pasirinkimo sunkumai.

Kai vaikystėje nesulaukdavome tėvų pritarimo, leidimo, pripažinimo, tai buvo smūgis mūsų gebėjimui būti nepriklausomiems. Augdami nemokame priimti sprendimų, savarankiškai rinktis. Vis dar turime į ką nors atsiremti, o jei to žmogaus nėra, tuomet į ką nors kitą.

Tokia priklausomybė sudaro prielaidas atsirasti įkyriems poreikiams ir skausmingiems prisirišimams. Dėl to taip pat tampame pažeidžiami seksualinio priekabiavimo ir piktnaudžiavimo manipuliacijų. Tai vienaip ar kitaip atskleidžia mūsų įsitikinimą, kad mes nenusipelnėme teisės egzistuoti patys kaip savarankiškos asmenybės.


Taip pat skaitykite:

Exit mobile version