Kaip galite skųstis savo viršininku, kai klesti nedarbas ir daugelis žmonių negali rasti darbo? Ar verta nusiminti dėl problemų su partneriu – juk jis yra, ir tai geriau nei būti vienam? Ar ne geriau visuomet ieškoti teigiamų dalykų? Ne. Ir štai kodėl.
Universitete turėjau draugę. Nesvarbu, su kokia problema pas ją ateidavau, ji visada sakydavo: “Na, bent jau…” Ir taip būdavo kiekvieną kartą.
Jei skųsdavausi, kad testas per sunkus, sulaukdavau atsakymo: “Na, bent jau studijuoji universitete – daugelis žmonių negali sau to leisti!” Jei kalbėdavau apie problemas darbe, sulaukdavau atsakymo: “Na, bent jau turi darbą! Ar žinojai, kiek žmonių jo neturi?” Jei skundžiausi dėl savo partnerio… Manau, kad supratote, kaip tai atrodo. Ir nesvarbu, kokia rimta būtų problema ar situacija, mano draugė rasdavo būdą, kaip įremti įsivaizduojamą pistoletą man į galvą ir priversti dėkoti.
Atrodytų, kas čia blogo. Pozityviosios psichologijos tyrimai įrodo, kad dėkingumas yra naudingas mūsų psichinei sveikatai. Taip – gebėjimas įžvelgti šviesiąją pusę ir būti dėkingam už tai, ką turite, yra naudingas.
Tačiau šis metodas turi du šalutinius poveikius.
Pirma, tai visiškai nepadeda žmogui, su kuriuo kalbate, jaustis geriau. Net jei jums pavyko įtikinti žmogų, kad jis turėtų būti dėkingas, dabar jis, greičiausiai, jausis kaltas. Įsivaizduokite: jums primenama, kad jums pasisekė, jog turite darbą. Jūs patyrėte džiaugsmą, bet kartu ir kaltės jausmą dėl tų, kurie jo neturi. Skundėtės, kad maistas kavinėje buvo vidutiniškas, o dabar jaučiatės kalti, nes kai kurie žmonės badauja. Skundžiatės savo partneriu, o dabar jaučiatės blogai dėl žmogaus, kuris visą gyvenimą nebuvo įsimylėjęs.
Tai, kad kažkam kitam yra blogiau nei mums, nepadaro mūsų skausmo mažiau skausmingo. Prisiminti kitus yra naudinga, bet uždrausti sau jausti – ne.
Antra, toks požiūris „sumažina“ pokalbį iki nieko. Užuot leidę kitam asmeniui išsipasakoti, „uždarote“ pokalbį, o tai reiškia, kad niekada nesužinosite, ką žmogus išgyvena. Kitam asmeniui aiškiai pasakote, kad jo skundai jūsų nedomina. Tai tarsi užklijuoti pleistrą ant gilios žaizdos, jos nepraplaunant ir negydant.
Taigi, kitą kartą, užuot priminę pašnekovui šviesiąją pusę:
- Klausykitės. Kartais jūsų pašnekovui nereikia patarimo ar “pašalinio žmogaus požiūrio”, jis tiesiog nori išsipasakoti. Išklausykite ir pabandykite pažvelgti į situaciją jo akimis. Net jei kieno nors verkšlenimas erzina, verta: juk jis pasirinko jus ir pakankamai jumis pasitiki, kad atsivertų.
- Pripažinkite jo teisę jausti. Jis išgyvena sunkų laikotarpį – leiskite jam žinoti, kad tai suprantate. Galite pasakyti: “Taip, atrodo, kad tavo viršininkas su tavimi nebuvo sąžiningas” arba “Man labai gaila dėl to, ką tau padarė tavo draugė!“ Dažnai žinojimas, kad esame suprasti, yra geriausias vaistas.
- Tiesiog BŪKITE vienas kitam. Jūsų užduotis – ne spręsti visas draugo problemas už jį, bet būti šalia, kai jam reikia pasikalbėti. Ir vieną dieną, kai pateksite į bėdą, tas žmogus suteiks jums reikiamą paramą.
Taip pat skaitykite:
- „Nenuleiskite rankų, galvokite pozityviai“: Kodėl šie patarimai neveikia?
- Realistinis pozityvumas: 4 geresnio gyvenimo strategijos