„Perdegimas – tai tavo pasirinkimas“: neįprastas būdas susidoroti su nuolatiniu nuovargiu
Ar viskas erzina ir vargina, o nuovargis užklumpa vos atsikėlus ryte iš lovos? Ši būklė paprastai vadinama perdegimu.
Turinys
KAIP ATPAŽINTI PERDEGIMĄ?
Perdegimas – tai psichologinė būsena, kai darbas (ar bet kokia kita veikla) nebeteikia pasitenkinimo. Jaučiamas nuolatinis nuovargis bei nervingumas.
Pirmoji natūrali reakcija į šią būklę – ieškoti nuovargio ir dirginimo priežasčių. Dažnai jas matome išoriniame pasaulyje, pavyzdžiui, aplaidžių bendradarbių elgesyje, piktame ir nekompetentingame viršininke ir pan.
Mūsų mintyse egzistuoja stiprus ryšys tarp įvykių, kurie vyksta mūsų gyvenime, ir reakcijų, kurias patiriame. Pavyzdžiui, jei įvykis sukėlė neigiamą reakciją, apie jį pradedame galvoti kaip apie neigiamą.
Svarbu prisiminti, kad nėra tiesioginio ryšio tarp įvykio ir mūsų reakcijos, tačiau reikia atsižvelgti į svarbų elementą – mūsų įvykio suvokimą. Remdamiesi savo suvokimu, mes pasirenkame tam tikrą reakciją. Puikiai tai iliustruoja gerai pažįstama situacija kelyje: prie šviesoforo vienas vairuotojas padidino greitį, o kitas, priešingai, sulėtino greitį ir įvyko susidūrimas. Po nelaimingo atsitikimo du žmonės ginčijasi, kiekvienas iš jų kaltina kitą – verčia jam savo situacijos suvokimą.
VISKAS PRIKLAUSO NUO SUVOKIMO
Dabar pažvelkime į vadinamąją perdegimo būklę per suvokimo prizmę. Įsivaizduokime žmogų, kalbantį apie savo darbą: „Taip, kartais jaučiuosi pavargęs kai grįžtu namo po darbo vakare. Kartais pagalvoju, kad noriu pakeisti darbą arba darbo sritį. Kartais nepakankamai miegu ir pervargstu. Bet paskui, pailsėjęs, vėl jaučiuosi gerai“.
Tai iš esmės yra aprašymas to, kaip žmogus perdega ir kaip jis su tuo susitvarko. Yra dvi perspektyvos rūšys: objektyvioji ir subjektyvioji. Pirmuoju atveju žmogus suvokia save kaip objektą, kuriam daro įtaką išoriniai veiksniai, o antruoju – kaip subjektą.
Turėdamas subjektyvų požiūrį žmogus tiesiog nejaučia perdegimo kaip reiškinio, nesijaučia bejėgiška auka nuovargio ir išsekimo atžvilgiu bei prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. O tais atvejais, kai pradeda pasiduoti stresui darbe, jis geba ilsėtis ir atsigauti.
EMOCINIS SUVOKIMAS
Negalima paneigti, kad yra profesijų, kurioms reikia didesnio emocinio įsitraukimo. Tačiau pirmiau pateikta universali suvokimo formulė tinka visų sričių darbuotojams. Savanoriai hospisuose, gydytojai raudonojoje zonoje taip pat gali rinktis, kaip suvokti savo gyvenimą. Kai kurie tai gali klaidingai suprasti kaip patarimą nesijaudinti.
Emocinis įsitraukimas yra veiksmingas darbo elementas. Tačiau mintis, kad šis darbas jus žlugdo, yra priešinga tam. Kartais žmonės supranta, kad jiems reikia pakeisti savo suvokimą, bet pakeičia tai terminu „reakcija“. Pavyzdžiui: „Turiu išmokti reaguoti kitaip. Noriu susitvarkyti su savo reakcijomis (esu temperamentingas, dažnai pykstu).“ Norėdami reaguoti kitaip, pirmiausia turite išmokti valdyti savo suvokimą. Tai galima padaryti įsisąmoninant pažįstamą kontekstą ir sukuriant nepažįstamą.
FIZINIS SUVOKIMAS
Ką galima pasakyti apie fizinį nuovargį? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad suvokimas čia nėra problema. Jei nuolatos jaučiatės pavargę, ypač kai grįžtate į darbą po atostogų, švenčių ar savaitgalio, turite išanalizuoti: kaip tiksliai ilsitės nuo fizinio nuovargio?
Svarbu ilsėtis sąmoningai, analizuojant savo pasirinkimų pasekmes. Dažnai mūsų įprasti atsipalaidavimo būdai dar labiau apsunkina mus emociškai. Daugelis žmonių negatyvumą ir stresą suvokia kaip neišvengiamą gyvenimo dalį.
Jei manote, kad stresas gyvenime egzistuoja už jūsų ribų, vėl užimate objekto poziciją savo gyvenimo atžvilgiu. Jei pasirenkate nebūti įsitempę, tai reiškia, kad kontroliuojate savo gyvenimą.
Šiuolaikinės streso teorijos kūrėjas Hansas Seljeras, tirdamas šios būklės poveikį ilgaamžiškumui, naudojo tris kontrolines žiurkių grupes. Ilgiausiai gyveno tos grupės, kuriose streso iš viso nebuvo arba stresas buvo visada, bet jo buvo nedaug.
Remdamasis šiais eksperimentais Hansas Seljeras padarė išvadą, kad trumpalaikis stresas yra būtinas gyvosioms būtybėms, kad jos išlaikytų savo gynybines funkcijas ir ilgaamžiškumą. Problema ta, kad nemokame susitvarkyti su stresą keliančiais išgyvenimais, juos pakeisti. Mes kaupiame prisiminimus apie ankstesnius išgyvenimus, kurie galiausiai virsta mikrostresu.
Stresą galima tik priimti ir patirti. Bandymas atsispirti stresui, susidoroti su juo yra iš esmės neveiksmingas.
Gyvenime yra per daug įvykių, kurių negalime paveikti. Vaizdžiai tariant, bandyti sustabdyti cunamį yra neprotinga. Kitas veiksmingas metodas – nustatyti savo gyvenimo įtakos ir nerimo zoną.
Yra tam tikras skaičius įvykių, kuriems galime daryti įtaką, ir tų, kuriems negalime daryti įtakos. Suvokę šias zonas, turėtume savęs paklausti: „Kur yra kažkas, kam aš neturiu įtakos savo nerimo zonoje? Jei jis nėra įtakos zonoje, nėra prasmės dėl jo nerimauti.“ Trumpai tariant, „sąmoningai rūpinkitės tuo, kam darote įtaką“.
Taigi, vienintelis būdas, kaip galite ką nors pakeisti savo darbo aplinkoje ar vidinėje būsenoje, yra pakeisti savo požiūrį. Norint pakeisti savo suvokimą, visada reikės įdėti šiek tiek pastangų, bet atminkite: neįprasta – nereiškia neįmanoma.
Taip pat skaitykite: