Kaip veikia psichoterapija? Manoma, kad pakanka žinoti apie paslėptą psichologinę traumą, tėvų dėmesio stoką vaikystėje ar net išorinę problemų priežastį (per didelį stresą, alkoholizmą), ir visos problemos išsispręs, o laimė ir gyvenimo prasmė atsiras savaime. Bet ar tikrai?
MITAS APIE SĄMONINGUMO GALIĄ
Atskleisiu jums paslaptį: neįtikėtina “sąmoningumo” galia yra tik mitas, nors ir labai paplitęs. Beje, tuo tiki daugelis psichoterapeutų. Be to, suvokimas niekada nebūna paprastas – tai ilgas, sudėtingas ir dažnai skausmingas procesas.
Kalbėdami apie skaudžius prisiminimus pacientai yra labiausiai pažeidžiami. Jie dar nežino, kaip susikurti naują, išgydytą “aš”, nes nebuvo pasirengę susidurti akis į akį su senuoju, nelaimingu “aš”. Dažnai klientas neturi reikiamos emocinės paramos, kad galėtų susidoroti su savo praeitimi.
Emocinė parama – tai įgūdžiai ir technikos, kurių terapeutas moko klientą, padedančios jam atrasti reikiamą atsparumą.
To reikia norint pažvelgti giliai į savo vidų, jei to reikalauja terapija, įsigilinti į paslėptus ir skausmingus prisiminimus. Šie įgūdžiai yra pagrindas, kuriuo remiantis galima tyrinėti save ir ugdyti sveiką mąstymą bei elgesį.
Daugelis pacientų, net ir po ilgų gydymo metų, jaučiasi pažeidžiami ir bejėgiai. Jie negali grįžti į normalų gyvenimą būtent dėl to, kad terapeutas nuėjo per toli, kai jie dar neturėjo reikiamų emocinių įgūdžių.
ATSKLEISTI VISAS TRAUMAS
Patyrę terapeutai žino, kad daugeliu atvejų nebūtina atvirauti ir aptarinėti visų traumuojančių kliento praeities įvykių (deja, tai dažnai bando daryti mažiau patyrę kolegos). Jei tai daroma per anksti, kai klientas dar nepasirengęs, jis gali prarasti gebėjimą susidoroti net su elementariausiais gyvenimo sunkumais, užsisklęsti savyje arba tapti isteriškas.
Terapeutas ne visada gali “išardyti žmogų” ir “vėl jį surinkti”.
Kompetentingi psichoterapeutai gerbia pacientų teisę į privatumą. Jų užduotis – padėti klientui suprasti, kurie jo gyvenimo aspektai yra tikrai svarbūs ir verti aptarimo, o kuriuos geriau palikti ramybėje. Tačiau kai kuriose psichoterapijos rūšyse „įsibrovimas“ yra sveikintinas, tačiau tai atspindi mūsų kultūrą, kurioje teisė į privatumą prarado bet kokią vertę.
Puikus pavyzdys, kaip nepaisoma ribų, yra įžymybių, šou verslo žvaigždžių kultas. Jų pagrindinis tikslas – įgyti galios ir įtakos, tapti susižavėjimo ir dėmesio objektu. Žvaigždės (ir paparacai), siekdamos visuomenės dėmesio, beveik nieko neslepia.
Kai kurie žmonės stengiasi sulaužyti ribas ir visiškai atsiverti pasauliui, kad sulauktų meilės ir dėmesio. Daugelis televizijos realybės ir pokalbių laidų maitinasi šiuo desperatišku dėmesio troškimu. Nagi, kas iš mūsų nėra bent akies krašteliu peržvelgęs žvaigždės pasakojimo, atveriančio akis apie pažeminimų ir prievartos kupiną vaikystę?
KALBĖTI APIE PRAEITĮ
Taip, mūsų ankstyvoji patirtis ir santykiai su kitais žmonėmis daro mums didžiulę įtaką. Tai labai svarbus veiksnys, galintis padėti suprasti, kodėl tapome tokie, kokie esame šiandien. Tačiau ieškodami tėvų disfunkcijos požymių – o jų, jei norite, galite rasti kiekviename žmoguje, ir kalbėdami vien tik apie praeitį – negalime pasveikti.
Gilinimasis į skaudžius prisiminimus tam nepasiruošus gali padaryti didelę žalą. Emocinis skausmas gali būti toks stiprus, kad atims iš jūsų gebėjimą jausti ar net racionaliai mąstyti ir neleis sėkmingai susidoroti su iššūkiais, kuriuos gyvenimas jums nuolat meta.
Apie autorių: Richard Zwolinski – 25 metų patirtį turintis psichoterapeutas, priklausomybių specialistas.
Taip pat skaitykite:
