Česnaką sudedu tarp dviejų dubenėlių ir pakratau 20 sekundžių: lukštų mažiau, o rankomis darbo beveik nėra

Anksčiau česnaką lupdavau skiltelė po skiltelės ir labiausiai nemėgdavau dviejų dalykų: prie pirštų prilimpančių luobelių ir ilgai išliekančio kvapo. Dabar, kai patiekalui reikia daugiau česnako, iš spintelės išsiimu du dubenėlius. Trumpas pakratymas gerokai palengvina darbą, nors vieną dalyką supratau greitai – ne kiekviena skiltelė nusilupa vienodai lengvai.

Česnaką naudoju dažnai, tačiau jo paruošimas man niekada nebuvo pati maloniausia maisto gaminimo dalis. Vieną skiltelę nulupti paprasta, bet kai sriubai, marinatui ar didesnei vakarienei prireikia visos galvutės, darbas užtrunka. Vos nuvalau lentą, ant jos vėl atsiranda plonų luobelių, o bandant jas sugriebti drėgnais pirštais jos tik dar labiau prilimpa.

Dviejų dubenėlių būdas man patinka tuo, kad nereikia jokio specialaus įrankio. Česnaką lupena ne ašmenys, o judėjimas: skiltelės daužosi į dubenėlių sieneles ir trinasi viena į kitą. Tačiau svarbiausia pradėti tinkamai – visos nesuardytos galvutės tarp dubenėlių nededu.

Pirmiausia galvutę išskirstau skiltelėmis

Nuo česnako galvutės nuimu lengvai atsiskiriančius išorinius lukštus ir išskirstau ją skiltelėmis. Šiame etape kiekvienos atskirai nelupu – tik pašalinu tai, kas ir taip byra. Skilteles palieku sausas, nes prieš kratymą jų mirkyti ar plauti nereikia.

Tada suberiu į vieną dubenėlį. Jo nepripildau iki viršaus: viduje turi likti vietos, kad česnakai galėtų laisvai judėti. Jeigu skiltelės suspaustos ir tik stumdosi vienoje krūvoje, rezultatas būna prastesnis.

Šis būdas man naudingiausias ruošiant didesnį kiekį. Dėl vienos mažos skiltelės dviejų dubenėlių paprastai nesitraukiu – greičiau ją nulupu įprastai. Tačiau prireikus kelių ar visos galvutės skirtumą jau pajuntu.

Užvožiu antrą dubenėlį ir pakratau apie 20 sekundžių

Renkuosi lengvus, tvirtus metalinius dubenėlius, kurių kraštus patogu suglausti. Vieną užvožiu ant kito, abiem rankomis tvirtai prispaudžiu ir pakratau maždaug 20 sekundžių. Judesiai turi būti pakankamai energingi, kad skiltelės judėtų viduje, tačiau dubenėlius būtina laikyti patikimai.

Stiklinių ar sunkių keraminių indų šiam darbui nenaudoju. Man svarbu, kad būtų patogu juos suimti, o kratant nekiltų rizika sudaužyti indus. Netinka ir tokia pora, kurios kraštai nuolat prasiskiria – tuomet luobelės gali pabirti po visą virtuvę.

Atidengusi dubenėlį pirmiausia išrenku jau nusilupusias skilteles. Dalis lukštų būna visiškai atsiskyrę, kiti laikosi vos prisilietę. Likusias skilteles prireikus pakratau dar trumpai arba baigiu lupti rankomis.

Dvidešimt sekundžių man yra pradinis bandymas, o ne pažadas, kad kiekvienas česnakas po tiek laiko liks visiškai švarus.

Kodėl kartais lukštai nubyrėja, o kartais dar tenka padirbėti?

Geriausiai šį skirtumą pastebiu lygindama sausus, gerai išsilaikiusius česnakus su šviežesniais, kurių luobelė glaudžiai prigludusi. Sausas lukštas kratant lengviau suskyla ir atsiskiria. Jei luobelė elastinga ir tvirtai laikosi, vien dubenėlių gali nepakakti.

Todėl po pirmo kratymo nebandau bet kokia kaina tęsti tol, kol neliks nė vienos luobelės. Jeigu matau, kad kelios skiltelės laikosi atkakliai, jas tiesiog nulupu. Net ir tokiu atveju didžioji darbo dalis jau būna atlikta.

Taip pat nesitikiu, kad kratymas pašalins kietą skiltelės pagrindą. Jei jis trukdo ruošiant patiekalą, nupjaunu jį atskirai. Išrinkdama česnakus kartu apžiūriu jų būklę: lupimo būdas nepadaro tinkama skiltelės, kuri jau pradėjo gesti.

Rankas liečiu mažiau, tačiau kvapas stebuklingai nedingsta

Didžiausias patogumas man – sumažėjęs tiesioginis kontaktas su česnaku. Nebereikia kiekvienos skiltelės ilgai sukioti tarp pirštų, nagais kabinti luobelės ir rinkti prie odos prilipusių gabalėlių. Dėl to rankos gali mažiau prisigerti kvapo.

Vis dėlto sakyti, kad po šio būdo jos visai nebekvepia, būtų per drąsu. Jeigu nuluptą česnaką vėliau smulkinu ir rankomis nuo peilio nuimu gabalėlius, kvapas gali likti. Dubenėliai palengvina lupimą, tačiau nepanaikina kontakto kituose ruošimo etapuose.

Todėl česnaką nuo lentelės į keptuvę dažniausiai nubraukiu įrankiu. O baigusi darbą nusiplaunu rankas ir išplaunu naudotus reikmenis.

Baigusi nepalieku nuluptų skiltelių ant stalo

Lukštus iš dubenėlio išberiu, o nuluptas skilteles naudoju ruošiamam patiekalui. Man patogiausia lupti tiek, kiek tuo metu reikia, užuot iš anksto paruošus didelį kiekį vien todėl, kad procesas tapo greitesnis.

Jei kelios skiltelės lieka, sudedu jas į švarų uždarą indelį, laikau šaldytuve ir sunaudoju kuo greičiau. Nuluptas česnakas jau nebeturi tokios apsaugos kaip sveika galvutė su sausais išoriniais lukštais.

Šis būdas mano virtuvėje labiausiai praverčia prieš ruošiant marinatą ar didelį puodą troškinio. Kol kaista keptuvė, česnakai jau būna dubenėlyje, po trumpo kratymo lieka išrinkti skilteles ir sutvarkyti kelis užsilikusius lukštus. Ne visada viskas nusilupa savaime, bet lupti visą galvutę po vieną skiltelę tenka gerokai rečiau.