Marinuotas imbieras atrodo kaip smulkmena, kol prie sušių gaunate du mažus pakelius ir suprantate, kad jų neužteks net pusei vakarienės. Gera žinia ta, kad tą patį gaivų, saldžiarūgštį ir aštrų imbierą galima pasigaminti namuose – pigiau, paprasčiau ir pagal savo skonį. Reikia tik šviežios šaknies, ryžių acto, cukraus ir šiek tiek kantrybės.
Kodėl naminis imbieras dažnai skanesnis už pirktinį?
Parduotuvėje marinuotas imbieras patogus, bet jo skonis ne visada džiugina. Vienas būna per saldus, kitas per aštrus, trečias turi keistą poskonį, o mažas stiklainis kainuoja daugiau, nei norėtųsi mokėti už priedą prie patiekalo.
Namuose privalumas paprastas – jūs kontroliuojate skonį. Galite dėti mažiau cukraus, daugiau acto, rinktis švelnesnį arba aštresnį variantą. Be to, nereikia spėlioti, kas slepiasi sudėtyje: jokių nereikalingų priedų, tik aiškūs ingredientai.
Svarbi ir imbiero kokybė. Geriausiai marinuoti tinka jaunas imbieras – jo odelė plona, šviesi, beveik permatoma, o pati šaknis mažiau pluoštinė. Tokį imbierą lengviau supjaustyti plonais griežinėliais, jis būna švelnesnis, malonesnės tekstūros.
Būtent jaunas imbieras gali natūraliai įgauti lengvai rausvą atspalvį. Tai nutinka dėl pigmentų, kurie sureaguoja su actu. Jeigu imbieras lieka gelsvas, tai nereiškia, kad receptas nepavyko. Dažniausiai tiesiog naudota brandesnė šaknis. Spalva čia nėra svarbiausia – svarbiausia, kad griežinėliai būtų ploni, traškūs ir subalansuoto skonio.
Reikės vos kelių ingredientų
Naminis marinuotas imbieras nereikalauja jokių sudėtingų produktų. Svarbiausia – nepagailėti ryžių acto, nes jis švelnesnis už įprastą stalo actą ir geriau tinka būtent tokiam marinatui.
Jums reikės:
- 200–250 g šviežio imbiero,
- 200 ml ryžių acto,
- 4 šaukštų cukraus,
- 1 arbatinio šaukštelio smulkios druskos.
Cukraus kiekį galima reguliuoti. Jei mėgstate švelnesnį, saldesnį imbierą, palikite tokį kiekį. Jei norisi aštresnio ir rūgštesnio skonio, cukraus galima dėti šiek tiek mažiau.
Druską geriau rinktis paprastą, smulkią. Ji padeda sureguliuoti skonį ir trumpai paruošti imbierą prieš marinavimą.
Pirmas žingsnis – kuo plonesni griežinėliai
Imbierą pirmiausia reikia nulupti. Jei šaknis jauna, odelę galima lengvai nugramdyti arbatiniu šaukšteliu. Tai patogiau nei skusti peiliu, nes taip mažiau nupjaunama gero minkštimo.
Tada ateina svarbiausias darbas – pjaustymas. Imbierą reikia supjaustyti kuo plonesniais griežinėliais. Kuo jie plonesni, tuo greičiau ir tolygiau persigers marinatu, bus malonesni valgyti ir labiau primins restoraninį variantą.
Patogiausia naudoti mandoliną arba daržovių skustuką. Aštriu peiliu taip pat įmanoma, bet bus sunkiau išgauti vienodus, beveik permatomus griežinėlius.
Supjaustytą imbierą suberkite į dubenį, pabarstykite trupučiu druskos ir palikite 5–10 minučių. Per tą laiką jis šiek tiek suminkštės, išleis dalį aitrumo ir bus malonesnis marinuoti.
Po to imbierą nuplaukite šaltu vandeniu. Tuomet užpilkite verdančiu vandeniu 1–2 minutėms ir iškart nukoškite. Šis trumpas nuplikymas pašalina perteklinį kartumą ir padeda griežinėliams tapti švelnesniems.
Svarbu imbiero nevirti ilgai. Jis turi likti gyvas, šiek tiek traškus, o ne pavirsti minkšta mase.
Antras žingsnis – švelnus saldžiarūgštis marinatas
Kol imbieras nukoštas laukia stiklainyje, paruoškite marinatą. Į nedidelį puodą supilkite ryžių actą, suberkite cukrų ir druską. Kaitinkite ant silpnos ugnies, maišydami, kol cukrus ir druska visiškai ištirps.
Marinato ilgai virti nereikia. Pakanka jį gerai pašildyti, kad ingredientai susijungtų. Jei actą kaitinsite per stipriai ir ilgai, aromatas taps aštresnis.
Imbiero griežinėlius sudėkite į švarų stiklainį ir užpilkite karštu marinatu. Visi griežinėliai turi būti apsemti. Užsukite ar uždenkite dangteliu, palikite atvėsti kambario temperatūroje, o tada dėkite į šaldytuvą.
Paragauti galima jau po kelių valandų, bet geriausias skonis atsiskleidžia kitą dieną. Tada imbieras tampa vientisesnio skonio: rūgštis sušvelnėja, saldumas susigeria, o aštrumas lieka malonus, ne agresyvus.
Kodėl imbieras ne visada tampa rausvas?
Daug kas tikisi, kad naminis marinuotas imbieras bus toks pat rožinis kaip parduotuvėje ar restorane. Tačiau natūrali spalva priklauso nuo šaknies amžiaus. Jaunas imbieras gali pats nusidažyti švelniai rausvai, nes jo pigmentai sureaguoja su rūgštimi.
Brandesnis imbieras dažniausiai lieka gelsvas. Skonis dėl to nenukenčia. Jei jums labai svarbus rausvas atspalvis, į stiklainį galima įdėti labai ploną žalio burokėlio griežinėlį. Jis suteiks spalvos, bet beveik nepakeis skonio.
Kartais imbieras gali įgauti ir šiek tiek melsvą ar žalsvą atspalvį. Tai taip pat gali būti natūrali reakcija su rūgštimi. Jei kvapas normalus, stiklainis švarus, o produktas laikytas šaldytuve, vien spalvos pokytis nebūtinai reiškia, kad imbieras sugedo.
Ne tik prie sušių: kur dar tinka marinuotas imbieras?
Marinuotas imbieras dažniausiai siejamas su sušiais, bet tuo jo panaudojimas tikrai nesibaigia. Jo skonis labai gerai „pravalo“ gomurį, todėl jis tinka prie riebesnių, sodresnių patiekalų.
Keli griežinėliai puikiai dera prie keptos žuvies, vištienos, jautienos ar ryžių dubenėlių. Jis suteikia patiekalui gaivos ir aštrumo, ypač jei lėkštėje daug riebesnių padažų ar keptų ingredientų.
Marinuotą imbierą galima smulkiai supjaustyti ir dėti į salotų padažą. Pavyzdžiui, sumaišyti su sojų padažu, lašeliu sezamų aliejaus ir trupučiu marinato iš stiklainio. Toks padažas labai tinka kopūstų, agurkų, morkų, ridikų ar daikonų salotoms.
Dar vienas paprastas variantas – sumuštiniai. Keli imbiero griežinėliai prie vištienos, avokado, keptų daržovių ar tuno suteikia visai kitą skonį. Tai mažas priedas, bet jis greitai pakeičia įprastą patiekalą.
Kiek laiko laikyti?
Naminį marinuotą imbierą reikia laikyti šaldytuve, švariame sandariai uždarytame stiklainyje. Paprastai jis išsilaiko apie 3–4 savaites, jei visada imamas švariu šaukštu ar šakute.
Svarbu nekišti į stiklainį nešvarių įrankių ir nepalikti imbiero ilgai kambario temperatūroje. Kuo tvarkingiau elgsitės, tuo ilgiau jis išliks geros kokybės.
Šis receptas vertas dėmesio ne tik todėl, kad pigesnis už pirktinį. Jis leidžia pasigaminti imbierą tokį, kokio norisi jums – ploną, gaivų, saldžiarūgštį, su maloniu aitrumu ir be perteklinių priedų. Kartą pabandžius, mažas parduotuvinis stiklainėlis nebeatrodo toks būtinas.
