38-erių Monika metų metus laukė, kol numes svorio ir pagaliau pradės gyventi – vieną dieną suprato, kiek daug dėl to prarado
Monika ilgą laiką turėjo vieną sakinį, kuriuo tarsi atidėdavo savo gyvenimą į ateitį: „Kai numesiu svorio.“
Kai numes svorio, nusipirks gražesnę suknelę. Kai numes svorio, važiuos su draugėmis prie jūros ir nesėdės apsisiautusi rankšluosčiu. Kai numes svorio, pagaliau leisis fotografuojama visu ūgiu. Gal net užsirašys į šokių pamokas, apie kurias tyliai svajojo nuo jaunystės.
Metai ėjo, o ta būsimoji Monika vis neatėjo.
Sulaukusi 38-erių ji vieną šeštadienio rytą atidarė savo spintą ir netikėtai suprato, kad joje kabo ne drabužiai – ten kabojo atidėtas gyvenimas.
Spintoje buvo pilna daiktų „kitai Monikai“
Monika dirbo buhaltere, turėjo draugių, gerai sutardavo su kolegomis, mėgo teatrą, knygas ir trumpas keliones. Iš šalies jos gyvenime nieko blogo nebuvo. Tačiau ji beveik nuolat jautė, kad dar nėra tokia, kokia turėtų būti.
Spintos gale kabėjo tamsiai žalia suknelė, kurią nusipirko prieš ketverius metus. Ji buvo per maža.
Monika net nenusiminė ją pirkdama. Priešingai – suknelė turėjo būti motyvacija.
„Po kelių mėnesių tikrai tilpsiu“, – tada sau pasakė.
Šalia kabėjo dar keli panašūs drabužiai.
Džinsai.
Švarkas.
Vasarinė suknelė su atvira nugara.
Visi skirti ne jai dabar – jai ateityje.
Ji nepastebėjo, kaip pradėjo atsisakyti dalykų ne dėl pinigų ar laiko trūkumo
Kai draugės kviesdavo į SPA, Monika dažnai rasdavo priežastį nevažiuoti.
Kai kolegės po darbo eidavo į baseiną, ji sakydavo nemėgstanti plaukioti.
Kai sesuo pasiūlė vasarą kartu vykti į Graikiją, Monika atsisakė. Sakė, kad per brangu ir per karšta. Iš tikrųjų ji nenorėjo vilkėti maudymosi kostiumėlio.
Kartą draugė pakvietė į savo vestuves ir pasiūlė visoms artimiausioms moterims pasipuošti ryškesnėmis suknelėmis. Monika nusipirko juodą, laisvą drabužį ir beveik visose nuotraukose stengėsi atsistoti gale.
Vėliau pamačiusi vestuvių fotografijas ji pirmiausia žiūrėjo ne į nuotaką. Žiūrėjo į save ir ieškojo kampų, kuriuose atrodė „blogai“.
Šiandien Monikai skaudžiausia prisiminti ne tai, kad tuo metu nemėgo savo kūno – skaudžiausia tai, kiek daug akimirkų ji praleido stebėdama save iš šalies, užuot tiesiog jose buvusi.
Vieną dieną ją sustabdė paprastas draugės sakinys
Lūžis įvyko visai ne dramatiškai. Monikos draugė Rūta pasiūlė kartu savaitgaliui nuvažiuoti į pajūrį. Monika automatiškai atsakė: „Gal kitą vasarą. Noriu truputį „susitvarkyti” save.“
Rūta kurį laiką tylėjo, tada paklausė: „O jeigu kitą vasarą irgi nebūsi tokia, kokia nori būti? Dar metus nevažiuosi?“
Monika pabandė pajuokauti, tačiau draugė nesijuokė: „Tu taip kalbi jau gal dešimt metų.“
Šitas sakinys įstrigo. Ne todėl, kad Monika niekada nebūtų apie tai pagalvojusi, o todėl, kad pirmą kartą išgirdo ir suvokė, kaip jos gyvenimas atrodo iš šalies.
Tą savaitgalį ji pradėjo skaičiuoti ne kilogramus
Grįžusi namo Monika atidarė drabužių spintą. Ištraukė žalią suknelę. Tada džinsus. Tada dar vieną sijoną, pirktą su mintimi „kai sulieknėsiu“.
Ant lovos susikrovė visą krūvą drabužių. Ir staiga pajuto ne motyvaciją. Pyktį.
Ji pradėjo prisiminti, kiek kartų sau kažko neleido. Nebuvo vienoje kelionėje. Nėjo į paplūdimį su draugėmis. Neužsirašė į šokius. Vengė nuotraukų… Per savo 35-ąjį gimtadienį atsisakė fotosesijos, kurią jai norėjo padovanoti sesuo.
Net drabužius dažnai rinkdavosi ne pagal tai, kas jai gražu, o pagal tai, kas, jos manymu, labiausiai ją „paslepia“.
Monika suprato, kad svoris buvo tapęs ne vien nepasitenkinimo kūnu klausimu. Jis buvo tapęs leidimu gyventi. Ir tą leidimą ji pati sau nuolat atidėdavo.
Ji ilgai tikėjo, kad pirmiausia turi „susitvarkyti“
Monika prisimena, kad apie svorį girdėjo nuo paauglystės. Kartais tai būdavo nekalti komentarai:
„Tau tik kelis kilogramus reikia numesti.“
„Tavo veidas labai gražus, kai sulieknėsi, išvis puikiai atrodysi.“
„Šita suknelė graži, bet tau gal netinka tas modelis.“
Galbūt niekas nenorėjo jos įskaudinti, tačiau metams bėgant iš tų mažų pastabų susidėjo viena didelė mintis: dabartinė Monika yra laikina, o ta tikroji, geresnė Monika pasirodys tada, kai jos kūnas pasikeis.
Todėl ji vis laukė. Problema buvo ta, kad gyvenimas nelaukė kartu.
Pirmas dalykas, kurį ji padarė, buvo visai nedidelis
Monika neišmetė visų drabužių ir kitą rytą neprabudo staiga mylinti savo kūną. Ji iki šiol turi dienų, kai žiūrėdama į veidrodį sau nepatinka. Tačiau tą šeštadienį ji padarė vieną paprastą dalyką – surinko drabužius, kurie jai netinka DABAR, ir atidavė.
Tada nuėjo į parduotuvę. Šį kartą nesirinko drabužio pagal klausimą: „Ar atrodau lieknesnė?“ Vietoj to klausė savęs: „Ar man gražu?“
Nusipirko ryškiai mėlyną suknelę. Anksčiau tokios spalvos būtų vengusi…
Tą patį vakarą nusiuntė Rūtai nuotrauką ir paklausė: „Tai kada važiuojam prie jūros?“
Pajūryje neįvyko stebuklas – ir būtent tai buvo svarbiausia
Pirmą dieną paplūdimyje Monika vis dar jautėsi nejaukiai. Aplinkui matė jaunesnes, lieknesnes moteris. Automatiškai pradėjo lyginti save su jomis.
Tačiau paskui pastebėjo vyresnę moterį, kuri juokdamasi bėgo į vandenį su anūke. Netoliese sėdėjo pora, valganti sumuštinius. Rūta gulėjo užsimerkusi saulėje. Ir staiga Monikai pasidarė aišku, kad beveik niekas į ją nežiūri – visi gyvena savo gyvenimus.
Ji nusivilko lengvą nertinį ir nuėjo maudytis. Vėliau sakė, kad ta akimirka iš šalies tikriausiai atrodė visiškai nereikšminga, bet jai pačiai ji reiškė labai daug. Ne todėl, kad tą dieną staiga priėmė kiekvieną savo kūno centimetrą, o todėl, kad pirmą kartą nusprendė nelaukti, kol galės sau leisti džiaugtis.
Ji pradėjo suprasti, kiek daug gyvenimo buvo pavertusi atlygiu
Po tos kelionės Monika užsirašė į šokių pamokas. Pirmas užsiėmimas buvo nejaukus. Ji jautėsi nerangi, nuolat dairėsi į veidrodį.
Po kelių savaičių pradėjo dairytis rečiau.
Ji taip pat pradėjo dažniau fotografuotis. Ne todėl, kad visos nuotraukos jai patiko. Tiesiog nebenorėjo vieną dieną suprasti, kad iš dešimties savo gyvenimo metų beveik neturi nuotraukų, nes visada laukė „geresnės išvaizdos“.
Kartą mama, pamačiusi naują jos nuotrauką, pasakė: „Tu čia kažkokia pasikeitusi.“
Monika nusijuokė: „Gal tiesiog nebesistengiu pasislėpti.“
Šiandien ji gailisi ne savo kūno
Monika nesako, kad žmogus neturi teisės norėti pakeisti savo svorį, sportuoti ar rūpintis sveikata. Jos pačios atradimas buvo visai kitas – ji suprato, kad gyvenimas neturėtų būti prizas už pasiektą skaičių svarstyklėse.
Nes visada galima rasti dar vieną sąlygą: kai numesiu svorio. Kai daugiau uždirbsiu. Kai turėsiu daugiau laiko. Kai geriau atrodysiu. Kai pagaliau tapsiu žmogumi, kuriuo „verta“ būti…
Monika per ilgai tikėjo, kad iki tol reikia palaukti. Dabar jos spintoje nebėra drabužių „kitai Monikai“. Yra tik tie, kuriuos gali apsivilkti šiandien.
Ir kai kartais vėl pagauna save galvojant: „Padarysiu tai, kai…“, ji stengiasi tą sakinį sustabdyti, nes sulaukusi 38-erių suprato vieną dalyką, kurį norėtų būti supratusi gerokai anksčiau: gyvenimas neprasideda tada, kai pagaliau tampame patenkinti savimi. Jis vyksta dabar – ir kol laukiame leidimo jį gyventi, dalis jo tiesiog praeina.
Įvertinkite šį straipsnį:
Kraunami duomenys...
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienos
Ieškote daugiau?