Būdama 45-erių grįžau studijuoti: pirmą paskaitą sėdėjau galinėje eilėje ir laukiau, kol kas nors paklaus, ką čia veikiu

Verkiau virtuvėje dėl egzamino, nors gyvenime buvau įveikusi daug sunkesnių dalykų

Pirmasis rimtas nusivylimas atėjo lapkritį. Gavome užduotį parašyti akademinį darbą, laikantis konkrečių citavimo ir struktūros reikalavimų. Atrodė, kad suprantu temą, tačiau nežinojau, kaip tinkamai nurodyti šaltinius, sudaryti literatūros sąrašą ir pateikti argumentus. Prie vieno darbo praleidau beveik visą savaitgalį, o dėstytojas grąžino jį taisyti.

Tą vakarą sėdėjau virtuvėje prie nešiojamojo kompiuterio ir verkiau. Buvo gėda dėl savęs. Galvojau, kad vyras buvo teisus, kad mano amžiuje nebereikėjo pradėti, kad jauni žmonės viską supranta daug greičiau. Atrodė, jog dvidešimt penkerių metų darbo patirtis staiga nieko nereiškia, nes nesugebu parašyti kelių puslapių pagal universiteto reikalavimus.

Į virtuvę atėjo dukra. Pamatė mane ir paklausė, kas atsitiko. Parodžiau dėstytojo komentarus. Ji atsisėdo šalia, perskaitė ir pasakė, kad mano darbas nėra blogas – tiesiog reikia išmokti akademinio rašymo taisykles. Tada prisipažino, kad pirmame kurse pati buvo gavusi prastą įvertinimą už labai panašią užduotį.

Tą vakarą dukra beveik dvi valandas aiškino, kaip naudotis universiteto biblioteka, kaip ieškoti mokslinių straipsnių ir tvarkyti nuorodas į šaltinius. Man buvo keista sėdėti šalia savo vaiko ir mokytis iš jos. Visą gyvenimą buvau įpratusi būti ta, kuri paaiškina, primena ir padeda. O dabar pati turėjau pripažinti, kad kažko nemoku.

Vėliau supratau, jog būtent tai buvo viena vertingiausių studijų pamokų. Suaugę žmonės dažnai bijo pradėti mokytis ne todėl, kad nesugebėtų, o todėl, kad yra įpratę jaustis kompetentingi. Darbe žinome savo pareigas, namuose mokame spręsti problemas, šeimoje kiti pasitiki mūsų patirtimi. O universitete vėl tampame pradedančiaisiais.

Po kelių dienų darbą pataisiau ir pateikiau iš naujo. Gavau gerą įvertinimą. Ne patį aukščiausią, tačiau tą dieną džiaugiausi labiau, nei kadaise gavusi pirmą atlyginimą.

Dabar suprantu, kad studijuoti pradėjau ne per vėlai – tiesiog pagaliau atėjo mano eilė

Praėjus keliems mėnesiams nuo studijų pradžios gyvenimas pasikeitė labiau, nei tikėjausi. Namai ne visada idealiai sutvarkyti, kartais vakarienei valgome paprastus sumuštinius, o savaitgaliais tenka atsisakyti kai kurių susitikimų. Tačiau pastebėjau, kad šeima dėl to nesugriuvo. Vyras išmoko pats pasirūpinti dalimi namų darbų, sūnus dažniau gamina vakarienę, o dukra kartais pasiteirauja, kaip sekasi mano paskaitos.

Keičiasi ir mūsų pokalbiai. Anksčiau prie vakarienės stalo dažniausiai aptardavome vaikų mokyklą, darbus ir buitinius reikalus. Dabar kartais pasakoju apie tai, ką išmokau universitete. Diskutuojame apie žmonių elgesį, socialines problemas ir tai, kaip skirtingai vertiname tas pačias situacijas.

Net vyras vieną vakarą prisipažino, kad džiaugiasi mano sprendimu. Pasakė, jog seniai nematė manęs taip užsidegusios. Tada atsiprašė už ankstesnius žodžius apie amžių. Aš atsakiau, kad jo klausimai iš pradžių buvo suprantami, nes pati abejojau ne mažiau.

Labiausiai pasikeitė mano požiūris į save. Anksčiau, kai kas nors paklausdavo, kuo užsiimu, automatiškai pradėdavau pasakoti apie darbą, vyrą ir vaikus. Dabar galiu pasakyti, kad dar ir studijuoju. Ir tai nėra tik dar viena veikla mano dienotvarkėje. Tai dalykas, kurį pasirinkau pati, nes man jo norėjosi.

Žinoma, nesitikiu, kad baigusi universitetą iš karto gausiu svajonių darbą ar kad visas gyvenimas staiga pasikeis. Puikiai suprantu, jog pakeisti profesiją artėjant prie penkiasdešimties gali būti sudėtinga. Tačiau dabar bent jau turėsiu galimybę bandyti. Jei būčiau dar kartą atidėjusi savo svajonę, po kelerių metų turbūt vėl sėdėčiau prie kompiuterio ir galvočiau, kas būtų buvę, jeigu būčiau išdrįsusi.

Neseniai prieš paskaitą atėjau į auditoriją anksčiau. Mano įprastoje vietoje paskutinėje eilėje jau sėdėjo keli studentai. Viena mergina pakvietė prisėsti šalia jų priekyje. Nuėjau ir atsisėdau. Tik po kurio laiko supratau, kad pirmą kartą nebeieškojau vietos, kur galėčiau pasislėpti.

Tą vakarą grįžusi namo atsiverčiau seną užrašų knygelę, kurią draugė padovanojo keturiasdešimtojo gimtadienio proga. Radau pirmame puslapyje užrašytą savo norą įstoti į universitetą. Šalia pridėjau datą ir vieną trumpą sakinį: „Pagaliau pradėjau.“

Jeigu kas nors šiandien manęs paklaustų, ar ne per vėlu studijuoti sulaukus 45-erių, atsakyčiau paprastai: sunku buvo ne sėdėti auditorijoje tarp dvidešimtmečių. Sunkiausia buvo patikėti, kad ir aš dar turiu teisę pradėti kažką naujo.

Astos patarimas žmonėms, kurie svajoja mokytis, bet nedrįsta

Jeigu jau daug metų galvojate apie studijas, tačiau vis atidedate jas dėl amžiaus, šeimos ar darbo, pirmiausia verta išsiaiškinti realias galimybes. Lietuvos universitetai ir kolegijos priima ne tik ką tik mokyklą baigusius jaunuolius. Priklausomai nuo studijų programos, galima rinktis nuolatines, ištęstines ar lankstesniu grafiku organizuojamas studijas, o kai kuriais atvejais – pretenduoti ir į valstybės finansuojamą vietą.

Prieš stojant naudinga pasitikrinti priėmimo reikalavimus, studijų kainą, paskaitų tvarkaraštį ir galimybę mokslus suderinti su darbu. Taip pat verta iš anksto aptarti su šeima, kaip pasikeis kasdienė namų ruoša ir finansiniai įsipareigojimai. Net ir labai norimas pokytis gali tapti sunkus, jeigu visą papildomą krūvį bandysite prisiimti vieni.

Jeigu iš karto ryžtis kelerių metų studijoms atrodo pernelyg sudėtinga, pradėkite nuo trumpesnių mokymų, atvirų paskaitų ar kursų. Tai gali padėti patikrinti, ar pasirinkta sritis iš tiesų domina, ir po truputį susigrąžinti mokymosi įgūdžius.

Tačiau bene svarbiausia – nelyginti savęs su jaunesniais studentais. Jie gali greičiau perprasti kai kurias technologijas ar lengviau prisiminti mokyklines žinias, bet vyresni žmonės dažnai atsineša daugiau gyvenimiškos patirties, atsakomybės ir aiškesnį supratimą, kodėl jiems reikia išsilavinimo.

Mano didžiausia klaida buvo ne tai, kad į universitetą įstojau sulaukusi 45-erių. Didžiausia klaida buvo dvidešimt metų kartoti sau, kad jau per vėlu. Nes laikas vis tiek praeina – tik nuo mūsų priklauso, ar po kelerių metų gailėsimės nepabandę, ar džiaugsimės bent jau išdrįsę pradėti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.