Draugė pakvietė į savo naujo namo įkurtuves: grįžusi į dviejų kambarių butą pirmą kartą pajutau pavydą

Grįžusi namo susipykau su vyru dėl dalyko, kurio jis net negalėjo pakeisti

Kelionėje namo buvau neįprastai tyli. Vyras kelis kartus paklausė, ar viskas gerai. Atsakiau, kad pavargau. Jis pasakė, kad Rasos namas tikrai gražus, tačiau turbūt kainavo nemažai pinigų. Aš tik linktelėjau.

Kai grįžome į butą, vyras nusivilko striukę, atsisėdo ant sofos ir įjungė televizorių. O aš pradėjau tvarkyti daiktus, nors tam nebuvo jokio reikalo. Sudėjau batus, nuvaliau virtuvės stalą, perstačiau gėlių vazoną. Paskui pažvelgiau į senas virtuvės spinteles ir garsiai pasakiau, kad jau seniai reikėtų jas pakeisti.

Vyras atsakė, kad spintelės dar geros, todėl galime palaukti.

Tada pratrūkau. Pasakiau, kad mūsų namuose viskas visada gali palaukti. Nauja virtuvė gali palaukti, normalesnė lova gali palaukti, atostogos gali palaukti. Visi aplink kažką perka, stato ir keičia, o mes vis dar gyvename taip pat, kaip prieš penkiolika metų.

Vyras išjungė televizorių ir paklausė, ar čia dėl Rasos namo.

Norėjau pasakyti, kad ne. Tačiau supratau, jog būtų kvaila meluoti.

Jis ilgai tylėjo, paskui priminė, kad butą jau išmokėjome, vaikas turi savo kambarį, neturime didelių skolų. Paklausė, ar visa tai staiga tapo beverčiais dalykais vien todėl, kad kažkas turi didesnį namą.

Tie žodžiai mane supykdė, nes juose buvo tiesos.

Pasakiau, kad jis nesupranta, kaip jaučiuosi. Vyras atsakė, kad supranta viena – prieš išvažiuodama į svečius buvau patenkinta savo gyvenimu, o grįžusi staiga pradėjau jo gėdytis.

Tą vakarą nuėjome miegoti beveik nesikalbėdami.

Gulėjau ant mūsų išskleidžiamos sofos ir negalėjau užmigti. Už sienos girdėjosi kaimynų televizorius. Staiga prisiminiau Rasos miegamąjį, didelį langą ir gražiai paklotą lovą. Norėjau verkti, bet labiau už viską pykau ant savęs.

Juk Rasa iš manęs nieko neatėmė. Jos namas nepablogino mano gyvenimo. Kodėl tada jaučiausi taip, lyg būčiau kažką praradusi?

Pirmadienį darbe supratau, kad pavydžiu ne namo, o gyvenimo, kurio pati neišdrįsau siekti

Pirmadienio rytą darbe negalėjau susikaupti. Prisėdusi prie kompiuterio vis grįždavau prie savaitgalio minčių. Net atsidariau nekilnojamojo turto skelbimus ir pradėjau žiūrėti, kiek kainuoja nedideli namai Klaipėdos rajone.

Radau kelis variantus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė įperkami. Tačiau paskaičiavusi galimą paskolos įmoką, remontą ir kitas išlaidas supratau, kad toks sprendimas gerokai pakeistų mūsų šeimos finansus. Mums abiem jau daugiau nei keturiasdešimt, sūnus netrukus baigs mokyklą, o mes tik prieš trejus metus išsilaisvinome iš ankstesnės paskolos.

Tada prisiminiau, kaip prieš penkiolika metų su vyru kalbėjome apie galimybę persikelti į didesnį būstą. Tuo metu nusprendėme nerizikuoti, nes bijojome įsipareigojimų. Vėliau atsirado kitų rūpesčių, reikėjo padėti tėvams, mokėti už vaiko poreikius. Vis kartojome, kad kai gyvenimas taps ramesnis, pagalvosime apie didesnius namus.

Tačiau tas laikas taip ir neatėjo.

Rasa tuo metu rizikavo. Ji keitė darbą, kūrė verslą, kartais dirbdavo vakarais ir savaitgaliais. Prisimenu, kaip prieš dešimt metų ji man pasakojo, jog bijo bankrutuoti. Aš tada tyliai džiaugiausi, kad turiu stabilų darbą ir nereikia nuolat nerimauti dėl pinigų.

Dabar mačiau tik jos gražų namą, bet beveik pamiršau kelią, kurį ji nuėjo.

Tai nereiškia, kad visi, kurie daug dirba ar rizikuoja, būtinai praturtėja. Žinojau žmonių, kurie stengėsi ne mažiau, bet jiems nepasisekė. Vis dėlto supratau, kad lyginu du skirtingus gyvenimus, vertindama tik vieną jų akimirką.

Dar labiau nustebau supratusi, kad manęs iš tiesų taip stipriai nevilioja didelis namas su daugybe kambarių. Nenoriu visų savaitgalių praleisti tvarkydama kiemą, nenoriu vėl turėti didelės paskolos. Tačiau noriu erdvesnės virtuvės, atskiro miegamojo ir jausmo, kad per tiek metų ir mūsų gyvenime kažkas pasikeitė.

Pirmą kartą aiškiai supratau, ko man trūksta. Ne Rasos gyvenimo, o galimybės keisti savąjį.

Draugė paskambino ir pasakė sakinį, po kurio pasidarė dar labiau gėda

Antradienį man paskambino Rasa. Norėjo padėkoti už dovaną, kurią atvežėme į įkurtuves. Mes su vyru buvome nupirkę gražų kambarinį augalą dideliame vazone. Ji pasakė, kad jau pastatė jį svetainėje ir kad jis labai tinka prie interjero.

Paskui paklausė, ar man viskas gerai. Matyt, per įkurtuves pastebėjo, kad vakarui baigiantis pasidariau tyli.

Iš pradžių pasakiau, kad tiesiog pavargau. Tačiau Rasa mane pažįsta trisdešimt metų. Ji paklausė dar kartą, ir aš netikėtai prisipažinau, kad grįžusi namo pasijutau keistai.

Nesakiau tiesiai, jog pavydžiu. Tik užsiminiau, kad jos namas labai gražus, o mūsų butas po jo pasirodė toks mažas ir senas.

Rasa kurį laiką tylėjo. Tada nusijuokė ir pasakė, kad norėtų bent vieną savaitgalį pabūti mūsų vietoje – atsikelti šeštadienį ir neturėti jokio darbų sąrašo.

Ji pradėjo pasakoti, kiek rūpesčių turėjo statydamiesi namą. Statybos užsitęsė beveik metais ilgiau, nei planavo. Dalis darbų kainavo daugiau, reikėjo papildomai skolintis. Vyras kurį laiką dirbo beveik be poilsio, o ji pati nuolat jautė įtampą.

Prisipažino, kad pastaruosius dvejus metus jie beveik neatostogavo. Ne todėl, kad nenorėtų, o todėl, kad visi laisvi pinigai atitekdavo namui. Dabar namas baigtas, tačiau dar reikia tvarkyti kiemą, pirkti baldus ir grąžinti paskolą.

Tada pasakė, kad man pavydi dėl vieno dalyko – mes jau nebeturime būsto paskolos.

Iš pradžių net nusijuokiau. Atrodė absurdiška, kad žmogus, gyvenantis tokiame gražiame name, galėtų pavydėti mūsų dviejų kambarių buto.

Tačiau ji kalbėjo rimtai.

Pasakė, kad kartais norėtų mažiau atsakomybės ir daugiau laisvės. Kad jai patinka mūsų paprasti savaitgaliai, kai galime spontaniškai išvažiuoti prie jūros, o grįžę nesukti galvos dėl neužbaigtų statybos darbų.

Po pokalbio ilgai sėdėjau su telefonu rankose.

Supratau, kad mes abi matome viena kitos gyvenime tai, ko pačioms trūksta. Aš žiūriu į jos erdvų namą, ji – į mūsų finansinę ramybę. Ir abi kažkodėl manome, kad kita gyvena geriau.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt