Edita beveik 20 metų saugojo vieną telefono numerį – kai pagaliau paskambino, kitame laido gale išgirdo balsą, kurio nepamiršo

Edita tą telefono numerį mokėjo beveik mintinai. Nors per beveik dvidešimt metų pakeitė ne vieną telefoną, numeris vienokiu ar kitokiu būdu visada persikeldavo kartu – iš senos SIM kortelės į užrašų knygelę, vėliau į naują telefoną. Kontaktuose prie jo vis dar buvo parašytas tik vienas vardas – Mantas.

Ji jam niekada neskambino. Kartais numerį atsidarydavo, kelias sekundes pažiūrėdavo į ekraną ir užrakindavo telefoną. Ne todėl, kad neturėjo ką pasakyti. Greičiau todėl, kad turėjo per daug.

Vieną rudens vakarą, būdama 43-ejų, Edita sėdėjo viena virtuvėje. Lauke lijo, namuose buvo neįprastai tylu, o ji tvarkydama seną dėžę netikėtai rado nuotrauką. Joje – ji, dvidešimt ketverių, ir Mantas, apkabinęs ją per pečius. Abu žiūrėjo ne į fotoaparatą, o vienas į kitą.

Edita ilgai laikė nuotrauką rankose. Paskui pasiėmė telefoną, surado seną numerį ir pirmą kartą per beveik dvidešimt metų paspaudė skambinimo mygtuką.

Ji beveik tikėjosi išgirsti pranešimą, kad numeris neegzistuoja. Tačiau po kelių signalų kažkas atsiliepė.

„Klausau?“

Edita net pamiršo, ką ketino pasakyti.

Balsas buvo vyresnis, žemesnis, tačiau ji jį atpažino iš karto.

Kadaise jie buvo įsitikinę, kad kartu pasens

Su Mantu Edita susipažino būdama dvidešimt dvejų. Tai nebuvo rami draugystė, kuri pamažu virto santykiais. Tarp jų viskas prasidėjo greitai. Ilgi vakarai mieste, spontaniškos kelionės prie jūros, skambučiai vidury nakties ir tas jaunystėje toks pažįstamas jausmas, kad vieno žmogaus atsiradimas staiga pakeitė viso pasaulio spalvas.

Mantas buvo impulsyvus, Edita – atsargesnė. Jis galėdavo penktadienio vakarą pasiūlyti sėsti į automobilį ir važiuoti ten, kur dar niekada nebuvo buvę. Ji iš pradžių burbėdavo, o paskui vis tiek važiuodavo.

Jie daug ginčydavosi ir taip pat greitai taikydavosi. Edita iki šiol prisiminė vieną vasaros vakarą prie jūros, kai po kvailo konflikto kelias valandas nekalbėjo, o paskui Mantas tiesiog paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu juk žinai, kad aš niekur nedingsiu.“

Tuo metu abu tuo tikėjo.

Jie kalbėjo apie bendrus namus. Apie šunį, kurio Mantas labai norėjo. Apie virtuvę su dideliu langu. Net juokais ginčijosi, kuriame mieste vieną dieną gyvens.

Tačiau jų istorija nutrūko daug paprasčiau, nei Edita būtų galėjusi įsivaizduoti…

Juos išskyrė ne išdavystė, o du labai užsispyrę žmonės

Mantas gavo galimybę išvažiuoti dirbti į Daniją. Iš pradžių kalbėjo apie pusmetį, tačiau greitai paaiškėjo, kad gali likti ilgiau. Jis norėjo, kad Edita važiuotų kartu.

Ji tuo metu ką tik buvo pradėjusi dirbti darbą, kurio ilgai siekė, ir nenorėjo visko mesti. Tikėjosi, kad Mantas pats nuspręs pasilikti Lietuvoje.

Mantas, savo ruožtu, tikėjosi, kad Edita parodys, jog jų santykiai jai svarbesni už darbą.

Nė vienas garsiai nepasakė tikrosios baimės – Edita bijojo išvažiuoti paskui vyrą ir prarasti save. Mantas bijojo išvažiuoti vienas ir suprasti, kad Edita jo nelauks.

Paskutinį vakarą prieš jo kelionę jie susipyko.

„Jeigu tikrai norėtum būti su manimi, važiuotum“, – pasakė jis.

Edita atsakė: „Jeigu tikrai norėtum būti su manimi, neprašytum manęs visko mesti.“

Ryte Mantas išvažiavo.

Pirmus mėnesius jie dar kalbėjosi. Paskui vis rečiau. Vieną kartą Edita neatsiliepė į jo skambutį, nes buvo supykusi. Kitą kartą jis neperskambino jai.

Ir vieną dieną abu tiesiog nustojo skambinti.

Gyvenimas nesustojo, nors dalis jos taip ir liko tame laike

Edita vėliau sukūrė kitus santykius. Buvo susižadėjusi, paskui išsiskyrė. Dar vėliau beveik devynerius metus gyveno su kitu vyru. Tai nebuvo nelaimingi metai, tačiau santykiai ilgainiui išsisėmė ir jie pasuko skirtingais keliais.

Apie Mantą Edita kasdien negalvojo. Kartais praeidavo metai, kai jo beveik neprisimindavo.

Tačiau būdavo akimirkų, kai prisiminimas sugrįždavo visiškai netikėtai. Išgirdus seną dainą automobilyje. Pajutus jūros kvapą. Pamačius vyrą, kuris eidamas ranką laikė kišenėje lygiai taip, kaip kadaise Mantas.

Kartą ji net parašė trumpą žinutę: „Kaip tu?“

Tačiau jos neišsiuntė.

Telefono numerio vis tiek neištrynė. Ji pati negalėjo paaiškinti kodėl. Gal todėl, kad ištrinti numerį būtų reiškę pripažinti, jog istorija tikrai baigta, o kažkur giliai ji niekada nebuvo tuo visiškai tikra.

„Edita?“

Tą rudens vakarą išgirdusi jo balsą Edita kelias sekundes tylėjo.

„Labas“, – pagaliau pasakė.

Kitame laido gale irgi stojo tyla.

Tada Mantas paklausė: „Edita?“

Ji vėliau sakė, kad būtent tas momentas ją sujaudino labiausiai.

Beveik dvidešimt metų. Vienas žodis. Ir jis vis tiek ją atpažino.

Abu pradėjo nervingai juoktis. Kalbėjo atsargiai, tarsi eitų per labai ploną ledą. Iš pradžių apie paprastus dalykus: kur gyvena, ką dirba, kaip laikosi jų tėvai. Paaiškėjo, kad Mantas prieš kelerius metus grįžo į Lietuvą. Buvo vedęs, tačiau santuoka jau pasibaigusi. Vaikų neturėjo.

Pokalbis, kuris turėjo trukti kelias minutes, truko beveik dvi valandas.

Ir tada Mantas paklausė: „Tu visą tą laiką turėjai mano numerį?“

Edita nusijuokė: „Turėjau.“

Po pauzės jis prisipažino: „Aš tavo irgi.“

Po kelių dienų jie susitiko

Edita prieš susitikimą jaudinosi taip, kaip nesitikėjo jaudintis būdama 43-ejų. Kelis kartus persirengė, supyko ant savęs, kad elgiasi kaip dvidešimtmetė, ir galiausiai pasirinko paprasčiausius džinsus bei megztinį.

Mantas laukė mažoje kavinėje.

Jis buvo pasikeitęs. Plaukuose atsirado žilų sruogų, aplink akis – raukšlių. Tačiau kai pakilo jos pasitikti ir nusišypsojo, Editai akimirką pasirodė, kad laikas tiesiog susisuko į ratą.

Jie apsikabino. Ne taip, kaip apsikabina seni pažįstami. Truputį per ilgai… Abu tai pajuto ir abu apsimetė nepastebėję.

Kavinėje kalbėjosi beveik keturias valandas. Apie savo gyvenimus. Apie žmones, kuriuos buvo mylėję. Apie klaidas. Apie tą paskutinį ginčą.

„Aš tada labai norėjau, kad tu mane sustabdytum“, – prisipažino Mantas.

Edita žiūrėjo į jį ir atsakė: „O aš labai norėjau, kad tu pats nuspręstum nevažiuoti.“

Abu nusijuokė, nors juokinga iš tikrųjų nebuvo. Juk jiems prireikė beveik dvidešimties metų, kad pasakytų vienas kitam tai, ką galėjo pasakyti būdami dvidešimt ketverių.

Senasis jausmas grįžo, bet jie jau nebebuvo tie patys žmonėsNuotrauka: Sukurta DI

Senasis jausmas grįžo, bet jie jau nebebuvo tie patys žmonės

Po pirmojo susitikimo buvo antras. Paskui trečias.

Vieną vakarą jie ilgai vaikščiojo palei upę. Buvo šalta, Edita pasikišo rankas į palto kišenes, o Mantas staiga paklausė: „Ar tu irgi jauti, kad čia truputį pavojinga?“

Ji puikiai suprato, ką jis turi omenyje.

Tarp jų vis dar buvo kažkas, ko nepavyko sunaikinti nei atstumui, nei metams, nei kitiems santykiams. Ne vien prisiminimai. Buvo trauka, pažįstamas artumas, tas keistas jausmas, kai kito žmogaus veidas atrodo ir pasikeitęs, ir visiškai savas.

Tačiau abu žinojo, kad nebegalima tiesiog tęsti ten, kur sustojo. Jie buvo kiti žmonės, todėl šį kartą neskubėjo. Kol vieną vakarą, atsisveikinant prie Editos namų, Mantas pasilenkė ją pabučiuoti. Bučinys nebuvo toks kaip jaunystėje – skubus ir alkanas. Jis buvo lėtesnis, atsargesnis ir kažkodėl dar stipresnis.

Edita vėliau ilgai stovėjo koridoriuje neįjungusi šviesos. Ji šypsojosi.

Ji nežino, kuo ši istorija baigsis

Edita ir Mantas šiandien nesako, kad likimas juos būtinai suvedė tam, kad jie kartu praleistų likusį gyvenimą. Abu jau per daug patyrė, kad dalintų lengvus pažadus.

Kartais jie vis dar susiginčija. Kartais Edita pastebi Manto savybę, kuri ją erzino ir prieš dvidešimt metų, ir juokais paklausia savęs, kaip galėjo ją pamiršti.

Tačiau dabar jie daro tai, ko jaunystėje nemokėjo.

Kalba.

Jeigu bijo – pasako. Jeigu supyksta – nesitiki, kad kitas pats supras. Jeigu pasiilgsta – paskambina.

Edita nežino, ar jų istorija taps antru šansu meilei, ar tiesiog gražiu susitikimu dviejų žmonių, kurie kadaise vienas kitam buvo labai svarbūs. Tačiau vieno ji jau nebesigaili – kad tą vakarą paskambino.

Beveik dvidešimt metų ji saugojo telefono numerį, manydama, kad saugo prisiminimą. Tik surinkusi jį suprato, jog galbūt iš tiesų saugojo ne praeitį, o vieną neatsakytą klausimą.

Kartais žmogaus pasiilgstame ne todėl, kad norime grįžti į tai, kas buvo. Kartais norime sužinoti, kas galėjo būti, jeigu tuomet būtume turėję drąsos pasakyti tai, ką iš tikrųjų jautėme.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!