Elektrikas už vieno lizdo pakeitimą paprašė 60 eurų. Darbas truko 10 minučių, o likusi suma buvo už „atvykimą“

Lizdas virtuvėje pradėjo kibirkščiuoti vieną rytą, kai skubėjau išsivirti kavos prieš darbą. Man 39-eri, gyvenu Kaune su vyru ir dviem mokyklinio amžiaus vaikais, o namų smulkius gedimus dažniausiai paliekame savaitgaliui. Šįkart laukti nesinorėjo: prie to lizdo jungdavome virdulį, plastikas aplink kontaktus jau buvo kiek patamsėjęs. Vyras buvo išvykęs darbo reikalais, todėl paskambinau elektrikui, kurio numerį radau mūsų namo bendrijos pokalbyje. Tikėjausi, kad pakeis lizdą, paims už darbą ir detalę normalią kainą, o vakare šito jau nebeprisiminsiu.

Telefonu elektrikas pasakė, kad gali užsukti po pietų, bet apie kainą neužsiminė. Aš irgi nepaklausiau, nes tuo metu šokinėjau tarp nuotolinių susitikimų, vaikų žinučių apie pamirštą sportinę aprangą ir indų kriauklėje. Atrodė kažkaip nepatogu pradėti pokalbį nuo pinigų, kai žmogus dar net nematė, kas ten nutiko. Dabar jau suprantu, kad tas mano „nepatogu“ kartais brangiai atsieina. Kai jis išėjo, o aš ant šaldytuvo magnetuku prispaudžiau lapelį su užrašyta suma, liko paprastas klausimas: ar už tokį darbą ką tik sumokėjau 60 eurų?

Skambinau dėl saugumo, o ne dėl derybų

Iki elektriko atvykimo lizdo nebeliečiau. Išjungiau prie jo prijungtą ilgintuvą, virdulį pastačiau ant stalo, vaikams pasakiau, kad tame virtuvės kampe nieko nejungtų. Man tai neatrodė vieta eksperimentams: internete gali prisiskaitinėti visko, bet laidų sienoje pati tikrai neketinau liesti. Juolab mūsų butas senesnės statybos, ir ne viskas jame padaryta taip, kaip dabar darytų.

Elektrikas atėjo maždaug sutartu laiku, su tamsia striuke ir įrankių dėže. Koridoriuje buvo prinešta smėlio nuo vaikų batų, nes tą dieną tirpo sniegas, ir man net kilo noras pirmiausia atsiprašyti už netvarką. Jis greitai apžiūrėjo lizdą, paklausė, ar jis dažnai šyla, ir pasakė, kad reikės keisti. Naują lizdą turėjo dėžėje, tad bent nereikėjo važiuoti į parduotuvę ar palikti virtuvės išardytos.

Man palengvėjo, nes atrodė, kad reikalas paprastas ir tuoj bus baigtas. Elektrikas dirbo tyliai, kelis kartus paprašė įjungti ir išjungti automatą, o aš tuo metu telefone atrašinėjau kolegei. Gal per dešimt minučių jis jau tikrino, ar virdulys veikia. Man svarbiausia tada buvo ne sutaupyti, o kad namuose būtų ramiau.

Sumą išgirdau jau prie durų

Kai jis susidėjo atsuktuvus, paklausiau, kiek turiu mokėti. Galvojau, bus kokie trisdešimt ar keturiasdešimt eurų, juk dar buvo ir naujas lizdas. Jis ramiai pasakė: 60 eurų. Iš pradžių net neperklausiau. Automatiškai atsirakinau banko programėlę, nes už paslaugas dažniausiai taip ir atsiskaitau.

Tada paklausiau, ar į kainą įeina ir detalė. Jis atsakė, kad pats lizdas kainuoja nedaug, o didesnė dalis – už atvykimą ir laiką, nes dėl smulkaus darbo vis tiek reikia važiuoti per miestą. – Dėl vieno lizdo irgi reikia atvažiuoti, – pasakė jis be jokio pykčio. Iš esmės supratau: jis neatsirado prie mano durų iš niekur, turėjo įrankius, gal tą dieną dar ir kitų užsakymų.

Vis dėlto suerzino ne vien pati suma. Labiausiai nepatiko, kad apie ją kalbėjome tada, kai darbas jau buvo padarytas, o aš stovėjau koridoriuje su telefonu rankoje ir neturėjau nei noro, nei supratimo, dėl ko čia ginčytis. Pervedžiau pinigus, jis palinkėjo gero vakaro, o aš uždariau duris ir pasijutau kvailokai. Ne todėl, kad žmogus būtinai mane apgavo, bet todėl, kad kainos neaptarėme tada, kai dar galėjau rinktis.

Vyras pamatė ne tik naują lizdą

Vakare vyras grįžo pavargęs, su šlapiais batais ir nešiojamojo kompiuterio kuprine ant peties. Pasakiau, kad sutvarkiau virtuvės lizdą, paskui paminėjau kainą. Jis iš karto suraukė kaktą ir pasakė, kad dėl tokios smulkmenos galėjau paskambinti dar keliems žmonėms. Mane tai supykdė, nes tą dieną viena tvarkiausi ir su darbu, ir su vaikais, ir su gedimu.

– Lengva sakyti, kai nebuvai namuose, – išsprūdo man. Jis nutilo, nes, matyt, pats suprato, kad pasakė ne laiku. Po kelių minučių jau kalbėjome ramiau. Jis nesakė, kad elektrikas padarė blogai, tik jam pasirodė, kad, iš anksto žinodami kainą, gal būtume sprendę kitaip.

Vėliau parašiau į namo pokalbį, nekaltindama meistro ir neminėdama jo vardo. Tiesiog paklausiau, kaip kiti susitaria dėl smulkių elektros darbų. Atsakymai buvo įvairūs: vieni rašė, kad meistrai dažnai ima minimalią kainą už atvykimą, kiti patarė visada paprašyti bent apytikslės sumos. Keli kaimynai prisipažino ir patys ne kartą sumokėję daugiau, nei tikėjosi, nes nenorėjo likti su neveikiančiu vandeniu, elektra ar spyna.

Ne kiekviena brangi paslauga reiškia apgavystę

Kitą dieną, jau nusiraminusi, į viską pažiūrėjau blaiviau. Elektrikas atvyko tą pačią dieną, atsinešė detalę, greitai padarė darbą ir lizdas veikė. Jis nemurmėjo, kad užsakymas smulkus, nepradėjo kalbėti apie dar dešimt problemų ir nesiūlė keisti pusės instaliacijos. Gal tie 60 eurų man taip užstrigo todėl, kad galvoje skaičiavau tik tas kelias minutes prie sienos.

Jo darbas juk neprasidėjo atsuktuvu prie lizdo. Reikėjo priimti mano skambutį, susiderinti laiką, atvažiuoti, turėti įrankius ir detalę, paskui važiuoti toliau. Dirbu administracinį darbą ir pati žinau, kad žmogus kartais mato tik trumpą pokalbį, nors iki jo būna daug nematomo pasiruošimo. Atvykimas irgi yra darbo dalis, tik apie jo kainą reikėtų pasakyti aiškiai.

Vis tiek nemanau, kad klientas turi spėlioti, kiek kainuos paslauga. Ypač kai meistras kviečiamas dėl saugumo, o žmogus pats nėra tos srities specialistas. Man būtų pakakę vieno sakinio telefonu: „Už smulkų iškvietimą paprastai imu nuo tiek ir tiek, ar tinka?“ Tada nebūčiau pasijutusi prispausta prie sienos, net jeigu galutinė suma būtų buvusi tokia pati.

Ką dabar darau prieš kviesdama meistrą

Nuo to karto netapau žmogumi, kuris dėl kiekvienos lemputės skambina trims įmonėms ir derasi iki paskutinio euro. Kartais reikia greito sprendimo, ir suprantu, kad už jį mokama. Bet bent jau stengiuosi neužgožti savo klausimų mandagumu. Normalus meistras, manau, neturėtų įsižeisti, jei klientas nori suprasti, už ką mokės.

• Prieš sutariant atvykimą paklausiu, ar yra minimali iškvietimo kaina ir kas į ją įeina.
• Trumpai nufotografuoju ar aiškiai aprašau gedimą, kad meistras galėtų pasakyti bent apytiksles kainos ribas.
• Jei darbas nėra skubus, pasiteirauju kelių kontaktų, o ne skambinu pirmam rastam numeriui.
• Prieš pradedant papildomus darbus paprašau sustoti ir pasakyti, kiek tai maždaug pakeistų galutinę kainą.

Virtuvės lizdas nuo tada veikia gerai, nors prie jo dabar nejaučiu jokio ypatingo džiaugsmo – tik įprastą atsargumą. Ant šaldytuvo tas mano užrašytas „60“ dar kurį laiką kabojo, kol vaikai jį uždengė piešiniu iš mokyklos. Gal kitąkart rasčiau pigiau, o gal vėl kviesčiau tą patį žmogų, jei jis kainą pasakytų iš anksto. O kaip pasielgtumėte jūs: mokėtumėte ramiai, ar bandytumėte kainą išsiaiškinti dar prieš meistrui atvažiuojant?