Gyvename už 300 metrų nuo darželio, bet vaiko nepriėmė. Vietą gavo šeima, kuri čia tik deklaruota, o gyvena kitame mieste
Laišką perskaičiau stovėdama virtuvėje. Sūnus tuo metu prie stalo valgė košę ir šaukštu stumdė razinas į lėkštės kraštą. Telefone buvo trumpas pranešimas: vieta mūsų pasirinktame darželyje neskirta, liekame laukiančiųjų eilėje.
Atidariau sistemą. Paskui uždariau ir prisijungiau iš naujo, lyg antrą kartą galėtų parodyti ką nors kita.
Iki darželio nuo mūsų namų – maždaug trys šimtai metrų. Vėliau specialiai pasižiūrėjau žemėlapyje. Su suaugusio žmogaus žingsniu kelios minutės, su mano sūnumi – dešimt, nes pakeliui reikia sustoti prie kiekvieno šuns.
Pro virtuvės langą matėsi darželio kiemo medžių viršūnės. Jau buvau įsivaizdavusi, kaip rytais nuvedu vaiką, grįžtu pasiimti darbo krepšio ir ramiai išvažiuoju.
Tą rytą pirmą kartą pagalvojau, kad visą būsimą rugsėjį susiplanavau pagal vietą, kurios mums niekas nebuvo pažadėjęs.
Apie kitą šeimą sužinojau iš pačios mamos
Po kelių dienų susitikau pažįstamą mamą. Mūsų vaikai panašaus amžiaus, anksčiau lankėme tuos pačius užsiėmimus. Ji paklausė, ar jau gavome darželį.
Pasakiau, kad ne.
– O mes gavome, – atsakė ir paminėjo tą patį darželį.
Nustebau. Žinojau, kad jų šeima gyvena kitame mieste. Ji pati dažnai pasakodavo apie namą, kiemą, keliones į darbą.
– Jūs persikraustėt?
– Ne. Vaiką su vyru deklaravome pas jo mamą. Ji ten netoli gyvena.
Paklausiau, kaip vežios. Paaiškino, kad vyras vis tiek kasdien važiuoja į mūsų miestą dirbti, o prireikus padės močiutė. Vėliau galbūt ir patys kraustysis arčiau.
Kalbėjo paprastai. Jai tai buvo pavykęs šeimos organizacinis sprendimas. Aš stovėjau su neatidarytu vandens buteliuku rankoje ir galvojau apie savo laišką.
Pasveikinau. Tik grįžusi namo pasakiau vyrui, kaip iš tikrųjų jaučiuosi.
„Mes čia gyvename, o mums vietos nėra“
Vyras išklausė, paskui paklausė, ar tikrai žinau visas jų aplinkybes.
– Ji pati pasakė, kur gyvena.
– Suprantu. Bet nežinom, pagal ką jie gavo vietą.
Tuo metu man tas jo ramumas buvo beveik nepakeliamas.
– Tai mes kiekvieną dieną čia gyvenam, čia vedam vaiką pas gydytoją, čia einam į parduotuvę. Darželis už kampo. O mums siūlo laukti.
Norėjosi, kad jis tiesiog sutiktų: nesąžininga. Jis ir sutiko, kad jausmas blogas. Tačiau nenorėjo iškart nuspręsti, jog konkreti šeima vietą gavo neteisėtai.
Aš jau buvau mintyse padariusi būtent tokią išvadą. Net pasakiau, kad jie užėmė mūsų vietą.
Vyras priminė:
– Mes nežinom, ar ta vieta apskritai būtų tekusi mums.
Tai buvo teisinga pastaba, kurią tą vakarą išgirsti norėjosi mažiausiai.
Paskambinusi pirmiausia paklausiau apie atstumą
Kitą rytą susisiekiau su priėmimą administruojančiais darbuotojais. Buvau pasiruošusi viską išpasakoti, bet pradėjau nuo savo vaiko.
Paklausiau, kodėl nepakliuvome, jei gyvename taip arti.
Darbuotoja paprašė vaiko duomenų, patikrino prašymą ir pradėjo aiškinti eilę bei mūsų situacijai taikomus kriterijus. Supratau, kad mano argumentas „mes galime ateiti pėsčiomis“ nėra pakankamas atsakymas į visą priėmimo tvarką.
Iki tol labiausiai žiūrėjau vietą eilėje. Visų kriterijų nebuvau atidžiai perskaičiusi.
Pavyzdžiui, Kauno savivaldybės skelbiamoje informacijoje priėmimas siejamas su nustatytais pirmumo kriterijais ir deklaruota gyvenamąja vieta. Vilnius turi savo centralizuotą registraciją bei priėmimo tvarką. Todėl vienodo atsakymo visoms šeimoms Lietuvoje nėra.
Pokalbio pabaigoje paklausiau apie šeimas, kurios deklaruotos vienur, o gyvena kitur.
Darbuotoja pasakė negalinti aptarinėti konkrečių kitų vaikų duomenų. Mano įtarimą pasiūlė pateikti raštu, nurodant žinomas aplinkybes, o ne išvadas.
Padėkojau, nors po pokalbio dar ilgai sėdėjau su telefonu rankoje.

Pirmą laiško variantą ištryniau
Buvau parašiusi, kad vietos dalijamos tiems, kurie moka apeiti sistemą. Dar pridėjau, jog sąžiningi gyventojai paliekami už durų.
Perskaičiau vyrui. Jis paklausė:
– Ko tu nori iš to laiško? Kad suprastų, kaip pyksti, ar kad patikrintų?
Pradėjau iš naujo.
Paprašiau paaiškinti mūsų vaiko vietą eilėje, pritaikytus prioritetus ir galimybes patekti į kitus pasirinktus darželius. Atskirai aprašiau tai, ką pati buvau girdėjusi apie kitos šeimos gyvenamąją vietą. Parašiau, kad negaliu įvertinti deklaravimo aplinkybių teisėtumo, todėl prašau informaciją patikrinti arba perduoti pagal kompetenciją.
Nereikalavau atsiųsti jų dokumentų. Norėjau žinoti, kad tokie klausimai turi kelią, kuriuo galima kreiptis, ir nelieka vien pokalbiais tarp mamų.
Viešai nieko nerašiau. Nors tą savaitę ne kartą buvau atsidariusi mūsų rajono grupę ir pradėjusi sakinį.
Skaudžiausia buvo ne pats atsisakymas
Labiausiai slėgė tai, kad turėjau grįžti į darbą. Darbdaviui jau buvau pasakiusi apytikslę datą. Mama galėjo padėti porą dienų per savaitę, vyras – pasiderinti rytus, bet nuolatinio sprendimo neturėjome.
Pradėjome skambinti dėl kitų galimybių. Vienur nebuvo tinkamo amžiaus grupės, kitur laukė eilė. Privatūs variantai pareikalautų gerokai peržiūrėti mūsų biudžetą.
Vieną vakarą sėdėjau su sąsiuviniu ir skaičiavau, kiek uždirbčiau grįžusi, kiek kainuotų priežiūra ir kelionės. Sūnus atnešė batus ir paklausė, ar einame į lauką.
Prie namų pasirinkau kitą kryptį. Nenorėjau vėl eiti pro tą patį darželį, klausytis vaikų kieme ir grįžti su tuo pačiu gumulu gerklėje.
Jis pastebėjo.
– O kodėl ne pro supynes?
Pasakiau, kad šiandien pasivaikščiosime kitur. Nebuvau pasiruošusi aiškinti trejų metų vaikui savo santykio su priėmimo sistema.
Atsakymas neatnešė vietos darželyje
Gavome paaiškinimą apie mūsų prašymą ir eilės sudarymą. Akivaizdžios mūsų vaiko duomenų klaidos nebuvo nustatyta. Dėl informacijos apie kitą šeimą sulaukiau atskiro atsakymo, tačiau jų asmeninių duomenų ir išsamaus aplinkybių vertinimo man nepateikė.
Negalėjau pasakyti, kad įrodžiau pažeidimą. Taip pat negalėjau iš savo nusivylimo padaryti fakto, kad būtent jų priėmimas paliko mano vaiką be vietos.
Nuo to trijų šimtų metrų atstumas nesumažėjo ir laukti nepasidarė lengviau.
Tačiau nustojau kasdien tikrinti pažįstamos socialinius tinklus. Buvau pradėjusi ieškoti nuotraukose įrodymų, kur jie tą vakarą vakarieniauja ir iš kokio kiemo išvažiavo. Vieną dieną susivokiau, kiek laiko tam atiduodu.
Telefoną padėjau. Reikėjo spręsti mūsų rytus.
Vietą gavome kitame darželyje
Vėliau atsirado vieta toliau nuo namų. Kelionę pirmą kartą išbandėme darbo dienos rytą, ne savaitgalį. Norėjome matyti, kiek iš tikrųjų užtruksime.
Važiuoti reikėjo gerokai ilgiau, negu nueiti tuos tris šimtus metrų. Su vyru susitarėme: jis dažniau veš rytais, aš pasiimsiu. Pradžioje padėjo mama.
Per pirmą susitikimą auklėtoja paklausė, ką sūnus mėgsta veikti, ar pats valgo, kaip užmiega. Aš pradėjau pasakoti apie laukimą, nepatekimą, kitą darželį.
Ji išklausė, paskui švelniai grąžino pokalbį prie vaiko:
– O kaip jis pats jaučiasi tarp kitų vaikų?
Tik tada pastebėjau, kad jis jau sėdi ant kilimo su kitu berniuku ir abu stumdo didelį žaislinį autobusą.
Ne viskas iškart buvo lengva. Pirmomis savaitėmis verkė, rytais vėluodavome, vakare grįždavo pavargęs. Bet po truputį atsirado vardai, kuriuos girdėdavome prie vakarienės, ir piešiniai ant šaldytuvo.
Prie artimiausio darželio vis dar kartais sustoju
Negaliu pasakyti, kad man jau vis tiek. Kai ryte važiuojame per lietų ir įstringame sankryžoje, vis dar pagalvoju, kaip paprasta būtų nueiti pėsčiomis.
Tačiau dabar žinau, ką daryčiau kitaip. Priėmimo tvarką skaityčiau dar prieš planuodama grįžimą į darbą. Pasitikrinčiau, ar mūsų duomenys ir prioritetai įrašyti teisingai. Turėčiau daugiau negu vieną realų variantą. O kilus klausimų prašyčiau konkretaus rašytinio paaiškinimo, ne vien bendro atsakymo telefonu.
Apie pažįstamą šeimą daugiau žinau nepasidarė. Susitikusios pasisveikiname. Kartą ji paklausė, kaip sūnui naujame darželyje.
Pasakiau, kad jau turi draugą ir rytais nebeverkia. Tai buvo tiesa.
Tą pačią dieną vyras atsiuntė nuotrauką: mūsų vaikas rūbinėje pats kabina striukę ant savo kabliuko. Apačioje parašė: „Šiandien net neleido padėti.“
Nuotrauką padidinau. Jo spintelėje ant lipduko buvo ežiukas. Iki tol nebuvau jo gerai įsižiūrėjusi.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


