Į namus atėjo policija ir klausė apie mitingą: kodėl tokie skambučiai žmones ne nuramina, o dar labiau supykdo

Įsivaizduokite paprastą darbo dieną. Dirbate, galvojate apie savaitgalį, šeimą, nebaigtus reikalus, ir staiga telefone iššoka žmonos žinutė: į namus atėjo policija, ieško jūsų, klausia, ar dalyvausite spalio 3 dienos mitinge. Iš pirmo žvilgsnio skamba kaip nesusipratimas arba prastas pokštas. Bet po minutės suskamba telefonas iš nežinomo numerio, o pokalbis pasisuka apie VSD, grėsmes, komentarus socialiniuose tinkluose ir „prevencinį perspėjimą“.

Tokie atvejai žmones veikia labai stipriai ne todėl, kad jie būtinai turi ką slėpti. Priešingai – dažnai labiausiai supyksta tie, kurie jaučiasi nieko blogo nepadarę. Jie rašo, komentuoja, filmuoja, ginčijasi, turi savo politinę nuomonę, bet nekursto smurto ir neplanuoja jokių neteisėtų veiksmų. Todėl klausimas kyla natūraliai: kodėl žmogui skambinama ne dėl konkretaus pažeidimo, o dėl neįvardintų komentarų ir būsimo mitingo?

Kai „prevencija“ pradeda atrodyti kaip spaudimas

Pagal viešai aprašytą istoriją, policijos pareigūnė telefonu klausė, ar vyras dalyvaus spalio 3 dienos mitinge Vilniuje. Jis atsakė, kad neplanuoja, nes daug dirba, nori pailsėti ir pabūti su šeima. Tačiau pokalbis tuo nesibaigė. Esą buvo pasakyta, kad jis turėtų nustoti rašyti komentarus ir apskritai reikštis socialinėje erdvėje, nes tai esą susiję su grėsmėmis ir VSD.

Čia ir atsiranda pagrindinė problema. Jei žmogus tikrai padarė kažką neteisėto, turi būti aiškiai įvardyta: koks komentaras, kada parašytas, kur paskelbtas, kokią teisės normą galėjo pažeisti. Jeigu to nėra, pokalbis žmogui nebeatrodo kaip teisėtas perspėjimas. Jis pradeda atrodyti kaip bandymas nutildyti arba bent jau priversti pagalvoti: „Gal geriau patylėsiu, kad kitą kartą policija neateitų į namus.“

Demokratinėje valstybėje tai labai jautri riba. Policija turi teisę rūpintis viešąja tvarka, ypač prieš didesnius susibūrimus, kur gali kilti konfliktų. Bet žmogus taip pat turi teisę reikšti savo nuomonę, kritikuoti valdžią, merą, institucijas, mitingų organizatorius ar politinius sprendimus. Vien tai, kad žmogus aktyvus internete, dar nereiškia, kad jis kelia grėsmę.

Labiausiai žeidžia ne skambutis, o šeimos įtraukimas

Šioje istorijoje labai žmogiškai nuskamba viena detalė: vyras nesako, kad pats išsigando. Jis rašo, kad nesuprato tokio skambučio prasmės. Tačiau žmona, sulaukusi policijos namuose, natūraliai galėjo sunerimti. Ir tai yra visiškai suprantama. Kai į namus ateina pareigūnai ir ieško šeimos nario, pirmoji reakcija retai būna rami. Žmogus pradeda galvoti, ar kas nors atsitiko, ar yra kokia byla, ar vyrui gresia nemalonumai.

Todėl tokiose situacijose institucijoms labai svarbu elgtis itin tiksliai ir pagarbiai. Jei reikia susisiekti su žmogumi, tam yra telefonas, el. paštas, oficialus kvietimas, registruotas laiškas. Į šeimą eiti dėl pokalbio apie komentarus socialiniuose tinkluose – labai jautrus žingsnis, net jei formaliai jis ir galėtų būti paaiškinamas kaip „prevencinis darbas“.

Žmonės nėra bylos numeriai. Namuose yra vaikai, sutuoktiniai, tėvai, kaimynai. Vien policijos apsilankymas gali sukelti stresą ir palikti įspūdį, kad žmogus jau kažkuo kaltinamas. O jei po to telefonu dar kalbama apie neįvardintus komentarus, įspūdis tik stiprėja.

Ką daryti, jei sulaukiate tokio skambučio

Pirmiausia – nepanikuoti. Jeigu skambina žmogus, prisistatantis pareigūnu, galima ramiai paprašyti vardo, pavardės, pareigų, padalinio ir oficialaus telefono numerio, kuriuo galėtumėte perskambinti. Tai normalu. Sukčiai taip pat mėgsta prisistatyti pareigūnais, todėl tapatybės patikrinimas nėra nemandagumas.

Antra – klauskite konkrečiai. Apie kokį komentarą kalbama? Kada jis parašytas? Kur jis paskelbtas? Koks galimas pažeidimas? Ar esate kviečiamas kaip liudytojas, ar jums tik teikiama informacija? Ar pokalbis oficialus? Ar bus surašytas dokumentas? Tokie klausimai padeda atskirti rimtą teisinę situaciją nuo migloto „prevencinio“ pokalbio.

Trečia – neprivalote ginčytis telefonu, ypač jei jaučiate, kad pokalbis neaiškus. Galima mandagiai pasakyti: „Prašau informaciją pateikti raštu“ arba „atvyksiu į komisariatą, jei būsiu oficialiai kviečiamas“. Tai nėra konflikto eskalavimas. Tai tiesiog tvarkingas būdas suprasti, kas vyksta.

Ketvirta – jei manote, kad pareigūnai elgėsi netinkamai, galima kreiptis į Policijos departamentą, prašyti paaiškinimo arba teikti skundą. Ne emocingą, o labai konkretų: kada atėjo, kas prisistatė, ko klausė, kas buvo pasakyta, ar buvo įvardintas teisinis pagrindas.

Kalbėti galima, bet provokacijoms vietos nėra

Šioje istorijoje svarbi dar viena mintis: „būkime atidūs, nepasiduokime provokacijoms, bet nebijokime kalbėti“. Tai turbūt sveikiausia pozicija įtemptu metu. Vieši mitingai, ypač kai visuomenė susiskaldžiusi, visada kelia daugiau emocijų. Vieni eina protestuoti, kiti piktinasi protestuotojais, treti kaltina valdžią, ketvirti įžvelgia provokacijas. Tokiose situacijose vienas neatsargus žodis ar veiksmas gali būti panaudotas prieš visą grupę.

Bet tai nereiškia, kad žmonės turi nutilti. Kritika nėra nusikaltimas. Klausimai valdžiai nėra grėsmė. Nepatogi nuomonė nėra ekstremizmas. Riba prasideda ten, kur atsiranda smurto kurstymas, grasinimai, neapykanta ar kvietimai daryti nusikaltimus. Jei žmogus rašo aštriai, bet be tokių dalykų, institucijos turėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir veiksmus.

Nes kitaip pasiekiamas priešingas rezultatas. Užuot nuraminus situaciją, žmonės ima jaustis sekami, įtarinėjami ir spaudžiami. Užuot sumažinus įtampą prieš mitingą, ji dar labiau pakeliama. O tada kiekvienas toks skambutis tampa ne prevencija, o dar viena priežastimi pykti.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!