Daugelyje Lietuvos daugiabučių ar gyvenviečių tokia istorija, deja, nėra retenybė. Vakaras po vakaro tas pats butas ūžia, kažkas girta balsu rėkia, moteris verkia, vaikai neišsimiega, o kaimynai gyvena nuolatiniame nerime. Skambinama policijai vieną kartą, antrą, trečią, tačiau žmonėms dažnai susidaro įspūdis, kad realiai niekas nesikeičia. Iš čia ir kyla tas bejėgiškumo jausmas: triukšmas tęsiasi, šeimoje, panašu, vyksta smurtas, o aplinkiniai nebežino, ką dar daryti.
Vis dėlto tiksliausia būtų sakyti ne kad policija „nieko negali“, o kad ji ne visada gali vienu iškvietimu išspręsti ilgai besitęsiančią problemą. Lietuvoje policija gali reaguoti į viešosios rimties trikdymą, o kai kyla smurto artimoje aplinkoje pavojus, pareigūnai gali skirti ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį 15 dienų laikotarpiui. Toks sprendimas gali būti priimamas nedelsiant arba ne vėliau kaip per 12 valandų nuo pranešimo gavimo. Tačiau tam reikia, kad atvykę pareigūnai nustatytų konkretų pažeidimą ar riziką, o ne vien bendrą kaimynų nuojautą.
Kodėl žmonėms atrodo, kad niekas nevyksta
Didžiausia problema ta, kad kaimynai dažniausiai mato tik pasekmes: nuolatinį triukšmą, girtavimą, riksmus, galbūt išgąsdintus vaikus ar moterį, kuri ryte vėl apsimeta, kad nieko nebuvo. Tačiau policija kiekvieną kartą turi dirbti pagal įstatymą ir pagal tai, ką gali nustatyti konkrečiu momentu. Jei pareigūnai atvyksta tada, kai bute jau tylu, jei galimai nukentėjusi moteris atsisako kalbėti, jei tiesioginio smurto požymių nepavyksta užfiksuoti, kaimynams gali pasirodyti, kad viskas vėl baigėsi niekuo. Dėl to ir gimsta įspūdis, kad sistema bejėgė, nors realybėje ji tiesiog remiasi įrodymais ir rizikos vertinimu.
Su triukšmu situacija panaši. Lietuvos teisėje viešosios rimties trikdymas yra administracinis nusižengimas, ir jam priskiriami šauksmai, garsus dainavimas, grojimas, kitų garsinių priemonių naudojimas ar kitas triukšmingas elgesys. Tačiau viena bauda ar vienas apsilankymas nebūtinai pakeičia žmogų, kuris geria kiekvieną savaitę ir terorizuoja šeimą bei kaimynus. Tokios istorijos paprastai nėra vienkartinės – jos būna lėtinės. Todėl ir sprendimas retai ateina po vieno skambučio.
Dar viena priežastis, kodėl aplinkiniams atrodo, kad policija „nieko negali“, yra ta, kad dalis žmonių į smurtą šeimoje vis dar žiūri kaip į „jų pačių reikalą“. Tačiau Lietuvos institucijos aiškiai pabrėžia priešingai: smurtas artimoje aplinkoje nėra privatus konfliktas. Policija 2024 m. užregistravo dešimtis tūkstančių pranešimų dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, o orderių skyrimas rodo, kad sistema tokias situacijas vertina rimtai. Problema ta, kad ne kiekviena kaimynų nuojauta iškart virsta pakankamu pagrindu tą pačią akimirką taikyti griežčiausią priemonę.
Kada policija gali padaryti daugiau, nei žmonės mano
Jei bute girdėti ne tik barniai, bet ir aiškūs smurto požymiai – pagalbos šauksmai, daiktų daužymas, grasinimai, vaikų klyksmas, mušimo garsai – tai jau nebe „triukšmingas kaimynas“, o situacija, kuri gali reikšti realų smurto artimoje aplinkoje pavojų. Tokiu atveju skambinti 112 reikia iš karto, o ne laukti, kol „gal nurims“. Policijai atvykus, pareigūnai atlieka rizikos vertinimą. Jei pavojus nustatomas, gali būti skirtas apsaugos nuo smurto orderis, kuris laikinai atskiria pavojų keliantį asmenį nuo galimos aukos. Orderis galioja 15 dienų arba iki pradedamas ikiteisminis tyrimas ir taikomos kitos priemonės.
Svarbu ir tai, kad pranešti gali ne tik pati nukentėjusi moteris. Jei kaimynai nuolat girdi riksmus, smūgių garsus ar mato akivaizdžias pasekmes, jų pranešimai turi reikšmę. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat pabrėžia, kad dėl galimo smurto galima kreiptis ne tik į policiją, bet ir į vaiko teisių apsaugą, jeigu šeimoje yra vaikų. Jei namuose auga vaikai, situacija tampa dar rimtesnė, nes tuomet kalbame ne vien apie triukšmą ar poros konfliktą, o apie vaikų saugumą.
Be to, jeigu triukšmas yra nuolatinis, gyventojai gali teikti ne tik skubius iškvietimus, bet ir rašytinius pranešimus policijai ar savivaldybės viešosios tvarkos skyriui. Lietuvos policijos ir savivaldybių informacija rodo, kad dėl nuolat triukšmaujančių kaimynų galima kreiptis per ePolicija, elektroniniu paštu ar raštu. Tai svarbu todėl, kad lėtinė problema daug aiškiau matoma tada, kai institucijos mato ne vienkartinį skambutį, o pasikartojančią istoriją.
Ką tokiu atveju praktiškai turėtų daryti kaimynai
Pirmiausia – neapsiriboti vien piktu piktinimusi laiptinėje. Jei situacija kartojasi, ją reikia fiksuoti. Užsirašyti datas, laiką, kiek truko triukšmas, ar buvo girdėti grasinimai, vaikų verksmas, moters šauksmai. Jei yra galimybė, verta išsaugoti ir kitų kaimynų liudijimus. Vienam žmogui gali atrodyti, kad „vėl nieko nebus“, bet kai tas pats kartojasi sistemingai ir tai užfiksuojama, jau atsiranda visai kitas vaizdas. Toks fiksavimas nėra smalsavimas – tai būdas parodyti, kad problema nėra vienkartinė.
Antra – skirti, kada kalbame apie triukšmą, o kada apie galimą smurtą. Jei žmogus tiesiog girtas ir triukšmauja, tai viena situacija. Jei girdite, kad moteriai grasinama, ji verkia, girdisi smūgiai ar vaikai prašo pagalbos, čia jau reikia reaguoti kaip į galimą smurtą artimoje aplinkoje. Tokiais atvejais delsimas yra blogiausias pasirinkimas. Būtent skubus 112 iškvietimas ir leidžia policijai atvykti tuo momentu, kai dar galima objektyviai vertinti situaciją.
Trečia – jei žinoma, kad šeimoje yra vaikų, pranešimą verta teikti ir Vaiko teisių apsaugai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija aiškiai nurodo, kad dėl galimo smurto prieš vaikus ar jų nesaugios aplinkos galima kreiptis tiek į policiją, tiek į vaiko teisių apsaugos skyrių. Tai ypač svarbu tada, kai kaimynai girdi nuolatinį chaosą, o patys vaikai atrodo apleisti, išsigandę ar nuolat gyvena agresijos fone.
Trumpai tariant, skaudžiausia tokiose istorijose yra tai, kad aplinkiniams dažnai atrodo, jog visi viską mato, bet niekas nieko negali pakeisti. Tačiau tiksliau būtų sakyti taip: vienu iškvietimu kartais nepavyksta visko sustabdyti, bet nuoseklus reagavimas, pakartotiniai pranešimai, triukšmo fiksavimas ir aiškus smurto požymių įvardijimas gali iš esmės pakeisti situaciją. Policija Lietuvoje tikrai turi priemonių reaguoti, bet kaimynų vaidmuo čia dažnai būna labai svarbus – būtent jie pirmieji supranta, kad už sienos vyksta ne „šeimyninis barnis“, o ilgalaikė bėda.
