Iš 640 eurų pensijos kas mėnesį atidedu anūkams dovanoms: per mano 70-mečio gimtadienį du iš trijų net nepaskambino

Septintą vakaro dar kartą pažiūrėjau į telefoną. Ekrane buvo du praleisti skambučiai – vienas iš kaimynės, kitas iš sūnaus. Abu jau buvau perskambinusi. Ant virtuvės stalo stovėjo pusiau suvalgytas tortas, o šalia jo gulėjo trys vokeliai, kuriuos dar prieš savaitę buvau nupirkusi anūkams Kalėdoms.

Tą dieną man sukako septyniasdešimt.

Nesitikėjau nei gėlių už šimtą eurų, nei didelės šventės restorane. Norėjau tik išgirsti tris balsus. Turiu tris anūkus: dvidešimt šešerių Aistę, dvidešimt dvejų Luką ir šešiolikmetį Matą. Visiems jiems stengiausi būti gera močiutė. Kai buvo maži, prižiūrėdavau po pamokų, kepdavau blynus, veždavausi į sodą. Dabar mūsų susitikimai retesni, bet jų gimtadienius ir Kalėdas prisimenu visada.

Tą vakarą man paskambino tik vienas iš jų. Tiksliau, jis net neskambino – pats atėjo.

Kiekvieną mėnesį į voką įdedu 50 eurų

Mano pensija – 640 eurų. Gyvenu viena dviejų kambarių bute, kuris liko po vyro mirties. Už nuomą mokėti nereikia, tačiau komunaliniai mokesčiai, maistas ir vaistai suvalgo didžiąją dalį pajamų.

Vidutiniškai komunaliniams mokesčiams atidedu apie 170 eurų, maistui – 210, vaistams ir sveikatos reikmėms – 55. Telefonui, autobusų bilietams ir būtinoms namų smulkmenoms prireikia dar maždaug 65 eurų. Lieka 140 eurų, iš kurių reikia ir apsirengti, ir ką nors namuose pataisyti, ir nenumatytam atvejui pasilikti.

Bet aš vis tiek kas mėnesį į atskirą voką įdedu 50 eurų.

Per metus susidaro 600 eurų. Iš jų perku dovanas trims anūkams per gimtadienius, Kalėdas, kartais duodu pinigų rugsėjį, kai prasideda mokslai. Žinoma, ne kiekvienas euras atitenka jiems. Kartais prireikia nupirkti ką nors ir vaikams. Tačiau jei ne tas vokas, jokių rimtesnių dovanų iš savo pensijos neišgalėčiau.

Praėjusią žiemą mėnesį taupyti buvo sunkiau. Gavau didesnę šildymo sąskaitą, teko pirkti vaistų, o virtuvėje sugedo maišytuvas. Vis tiek tų 50 eurų neliečiau. Galvojau, jeigu jau atidedu vaikams, tai ir turiu laikytis.

Aistei per gimtadienį daviau šimtą eurų. Ji taupė kelionei. Lukas iš manęs gavo aštuoniasdešimt – sakė, kad reikia naujų sportbačių. Matui į vokelį įdėjau trisdešimt ir dar nupirkau jo mėgstamų saldainių. Jis jauniausias, todėl jam dar nesinorėjo duoti tiek, kiek suaugusiems.

Nežinau, kada pradėjau manyti, kad meilę reikia taip nuolat įrodinėti.

Per gimtadienį vis laukiau, kol suskambės telefonas

Apie mano jubiliejų šeima žinojo iš anksto. Dukra Rūta dar rugsėjį klausė, ar norėčiau nueiti į kavinę. Atsisakiau. Nenorėjau, kad dėl manęs visi išlaidautų. Pasakiau, kad geriau sekmadienį susėstume namuose prie kavos.

Tikroji gimtadienio diena buvo trečiadienį. Iš ryto pasveikino Rūta, paskambino sūnus Tomas. Abi šeimos žadėjo atvažiuoti savaitgalį. Viskas atrodė gerai.

Bet man rūpėjo anūkai.

Aistė dirba Vilniuje, gyvena atskirai. Lukas studijuoja Kaune ir po paskaitų dirba. Žinau, kad jauni žmonės turi savų reikalų. Niekada nereikalavau kasdien skambinti. Tačiau septyniasdešimtas gimtadienis – juk ne eilinis trečiadienis.

Apie pietus telefoną laikiau ant stalo, kad išgirsčiau net būdama kitame kambaryje. Paskui nusinešiau į virtuvę, kol pjausčiau daržoves. Kai trečią valandą paskambino nepažįstamas numeris, net apsidžiaugiau. Paaiškėjo, kad siūlo pakeisti elektros tiekimo planą.

Penktą vakaro atėjo kaimynė Danutė. Atsinešė tris tulpes ir nedidelį pyragą. Pasėdėjome, išgėrėme arbatos. Ji paklausė, ar anūkai pasveikino.

– Dar visi ne, – atsakiau. – Turbūt po darbų paskambins.

Nenorėjau sakyti, kad iš tikrųjų laukiu jau nuo ryto.

Apie pusę septynių suskambo durų skambutis. Už jų stovėjo Matas su kuprine ant vieno peties ir susivėlusiais plaukais.

– Močiute, su gimtadieniu. Mama sakė, kad sekmadienį visi susirinksim, bet norėjau šiandien užeiti.

Rankose laikė popierinį maišelį. Jame buvo bandelės su cinamonu iš kepyklėlės netoli jo mokyklos. Pasakė, kad pats nupirko iš sutaupytų kišenpinigių.

Apsikabinau jį taip stipriai, kad jis nusijuokė:

– Močiute, uždusinsi.

Tą akimirką vos neapsiverkiau.

Labiausiai įskaudino ne dovanos nebuvimas

Su Matu pasėdėjome beveik dvi valandas. Jis papasakojo apie mokyklą, draugus, kažkokį nesėkmingą matematikos kontrolinį. Paprašė parodyti senas nuotraukas, kuriose jo tėtis dar mažas. Net padėjo išplauti lėkštes.

Išeidamas paklausė:

– O ką tau Aistė su Luku padovanojo?

– Nieko dar, – pasakiau. – Turbūt sekmadienį pasveikins.

Jis kiek nustebo, bet nieko nekomentavo.

Likusi viena atsisėdau prie stalo ir pradėjau tvarkyti indus. Ant spintelės buvo padėti tie trys kalėdiniai vokeliai. Dar nebuvau įdėjusi pinigų, tačiau jau galvojau, kiek kiekvienam skirsiu.

Ir staiga man pasidarė gėda dėl savo minčių.

Ne todėl, kad norėjau pasveikinimo. O todėl, kad sėdėjau ir galvoje skaičiavau, kiek pinigų per metus jiems esu davusi.

Mano vyras Antanas, kai dar buvo gyvas, kartais sakydavo:

– Elena, tu jiems viską atiduotum, o paskui pati naujų batų neperki.

Aš pykdavau. Sakydavau, kad jis nesupranta, kaip gera pradžiuginti anūkus. Ir tikrai būdavo gera. Kai jie būdavo maži, šokdavo man ant kaklo dėl kelių šokoladinių saldainių. Dabar dažniausiai padėkodavo žinute.

Gal pasikeitė ne tik jie. Gal ir aš pradėjau tikėtis, kad dovanos savaime užtikrins artumą.

Kitą rytą Aistė atsiuntė žinutę: „Močiute, pavėluotai su gimtadieniu! Vakar darbe visiškas chaosas. Myliu.“

Perskaičiau ją gal penkis kartus. Nežinojau, ką atrašyti. „Ačiū“ atrodė per mažai, o išlieti visą nuoskaudą žinute nesinorėjo.

Parašiau: „Ačiū, Aiste. Tik vakar labai laukiau tavo skambučio.“

Po kelių minučių ji paskambino. Atsiprašė. Sakė, kad buvo sunki diena, vėlai grįžo namo ir užmigo. Tikriausiai taip ir buvo. Neprašiau jos teisintis.

– Man nereikia brangios dovanos, vaikeli, – pasakiau. – Norėjau tik truputį pasikalbėti.

Ji nutilo. Paskui pradėjo klausinėti, kaip jaučiuosi, ką veikiau per gimtadienį. Kalbėjomės beveik pusvalandį. Seniai tiek laiko nebuvome skyrusios viena kitai.

Lukas neprisiminė ir kitą dieną. Paskambino tik penktadienį, kai Rūta jam priminė apie mano jubiliejų. Iš pradžių kalbėjo kažkaip linksmai, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Nu, močiute, septyniasdešimt! Reikės rimtai švęsti!

– Lukai, – pertraukiau jį, – man buvo liūdna, kad trečiadienį nepaskambinai.

Jis trumpam nutilo.

– Atsiprašau. Tikrai užmiršau.

Man buvo skaudu tai girdėti. Bet bent jau nemelavo.

Sekmadienį pirmą kartą nepaklausiau, kiek pinigų jiems reikia

Sekmadienį visi susirinko pas mane. Rūta atsinešė mišrainės, Tomas nupirko tortą, o vaikai susėdo aplink stalą. Buvo triukšminga, šilta, kažkas išpylė arbatą ant staltiesės. Visai kaip anksčiau.

Lukas atnešė nedidelę vazoninę gėlę. Aistė padovanojo bilietus į teatrą mums abiem. Matas, kaip visada, pirmas puolė ieškoti lėkščių.

Nenorėjau sugadinti šventės priekaištais, todėl apie praleistus skambučius daugiau nebekalbėjau. Tačiau vieną sprendimą jau buvau priėmusi.

Kitą pirmadienį nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau rudeninius batus. Senuosius nešiojau ketvirtus metus, nors per lietų jie jau leisdavo drėgmę. Nauji kainavo 59 eurus. Parduotuvėje gal dešimt minučių vaikščiojau tarp lentynų, svarstydama, ar ne per brangu.

Galiausiai nusipirkau.

Nuo šiol anūkų dovanoms atidedu nebe 50, o 20 eurų per mėnesį. Per metus susidarys 240 eurų – pakaks kuklioms gimtadienio ir kalėdinėms dovanoms. Kitus 30 eurų stengsiuosi pasilikti sau. Gal vaistams, gal teatrui, gal kokiai išvykai su Danute.

Anūkams apie šį sprendimą nieko nesakiau. Nenoriu jų bausti pinigais ar tikrinti, ar pastebės mažesnius vokelius. Jie man brangūs, ir tokie liks. Tik nebenoriu gyventi taip, lyg kiekvieną jų šventę turėčiau apmokėti savo sąskaita.

Vakar vakare Matas vėl užėjo. Paprašė išmokyti kepti mano bulvinius blynus, nes namuose jam niekaip neišeina tokie traškūs.

Kol skutome bulves, jis paklausė, ar dar turiu tų senų nuotraukų, kuriose visa šeima prie ežero. Pasakiau, kad turiu, tik reikės paieškoti.

– Kitą kartą parodyk, – tarė jis. – Man patinka žiūrėti.

Nusišypsojau. Man taip pat patinka.

Ant šaldytuvo dabar prikabintas mažas lapelis su visų trijų anūkų gimtadieniais. Datos nepasikeitė. Tik šalia jų šiemet pirmą kartą neparašiau sumų, kurias reikės atidėti.

O savo septyniasdešimtojo gimtadienio vakarą prisiminsiu ilgai. Ne dėl to, kad du anūkai pamiršo paskambinti. Labiausiai prisiminsiu Matą, stovintį tarpduryje su popieriniu maišeliu, kuriame buvo keturios dar šiltos bandelės.

Nežinau, kiek jos kainavo. Ir man nė karto neatėjo į galvą paklausti.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt