Įsidarbinau su 1 400 eurų alga, o atleido paskutinę bandomojo laikotarpio dieną. Per pusmetį ta įmonė taip „išbandė“ dar du žmones

Paskutinę darbo dieną vadovas paprašė palikti spintelės raktą ir perduoti nebaigtų užsakymų informaciją kolegai. Kalbėjo stovėdamas tarpduryje, viena ranka laikė telefoną. Tą pačią savaitę jau buvau gavęs raštišką įspėjimą, todėl naujiena nebuvo netikėta. Vis dėlto iki tos akimirkos dar tikėjausi, kad pasikvies pasikalbėti normaliai.

Dirbau beveik tris mėnesius. Sutartis baigėsi paskutinę joje nurodyto išbandymo dieną.

– O kas konkrečiai netiko? – paklausiau dar kartą.

Vadovas atsiduso.

– Jau kalbėjome. Ne visai toks žmogus, kokio mums reikia.

Susidėjau darbo batus į maišą. Jie dar buvo beveik nauji.

Dėl šito darbo buvau atsisakęs kito pasiūlymo

Įmonė ieškojo sandėlio darbuotojo, kuris galėtų priimti prekes, surinkti užsakymus ir dirbti apskaitos programa. Patirties turėjau. Ankstesnėje darbovietėje dariau panašų darbą, tik atlyginimas ten ilgai nesikeitė.

Per pokalbį pasiūlė 1 400 eurų į rankas. Pasitikslinau, ar visa suma oficiali, kaip su priedais, ar reikės dirbti savaitgaliais. Atrodė, šįkart klausinėju visko, ko reikia.

Vadovas pasakė, kad ieško patikimo žmogaus ilgam.

– Mums nereikia nuolatinės kaitos. Išmokai, įsivažiuoji ir dirbi.

Turėjau dar vieną pasiūlymą, šiek tiek mažesniu atlyginimu, bet arčiau namų. Pasirinkau šitą. Su žmona suskaičiavome, kad net įvertinus kelionę liks daugiau, o po išbandymo žadėjo dar kartą aptarti sąlygas.

Trijų mėnesių išbandymas manęs negąsdino. Galvojau, jei darbą moku, nėra ko bijoti.

Pirmą savaitę viską rašiausi į sąsiuvinį

Darbo pradžia buvo intensyvi. Prekių daug, dalis lentynų pažymėtos senais numeriais, programoje ne visada sutapdavo likučiai. Kolega rodė, kur ką rasti, bet pats turėjo savo užsakymus.

Nusipirkau nedidelį sąsiuvinį. Užsirašydavau prekių kodus, klientų ypatumus, ką daryti, kai sistema rodo vieną kiekį, o lentynoje kitas.

Vieną rytą vadovas pamatė mane su tuo sąsiuviniu.

– Gerai, kad fiksuoji. Greičiau išmoksi.

Tą vakarą namuose pasakiau žmonai, kad, atrodo, pataikiau į normalią vietą. Buvo malonu jaustis reikalingam po ilgo laikotarpio, kai ankstesniame darbe viskas jau atrodė įstrigę.

Po kelių savaičių galėjau dirbti savarankiškai. Kai kolega išėjo atostogų, dalį jo užsakymų paskyrė man. Neišsigandau. Priešingai, supratau tai kaip ženklą, kad manimi pasitiki.

Pastabų buvo, bet jos neatrodė kaip perspėjimas

Klaidų padariau. Vieną užsakymą surinkau su netinkamu prekės variantu, kitą kartą per ilgai užtrukau ieškodamas dingusios dėžės. Pirmu atveju prekę pakeičiau dar prieš išvežimą, antru paaiškėjo, kad dėžė padėta ne į savo vietą.

Vadovas kartais pasakydavo, kad reikia greičiau. Klausdavau, kurioje darbo vietoje labiausiai stringu.

– Įsivažiuosi, – atsakydavo. – Tik nesikrapštyk.

Man to užteko. Galvojau, visi naujoje vietoje pradžioje dirba lėčiau. Jei būtų rimtų problemų, pasakytų aiškiau.

Artėjant trečio mėnesio pabaigai net pradėjau planuoti atostogas. Nieko neužsakėme, bet su žmona jau žiūrėjome datas. Ji pasiūlė palaukti, kol galutinai paaiškės dėl darbo.

– Kas čia dar turi paaiškėti? – paklausiau.

Dabar tą sakinį prisimenu geriau negu jos atsakymą.

Įspėjimą gavau tada, kai jau skaičiavau likusias dienas

Vadovas pasikvietė po pietų. Ant stalo gulėjo lapas, personalo darbuotoja sėdėjo šalia.

Pasakė, kad mano išbandymo rezultatai nepatenkinami ir darbo santykiai bus nutraukti. Dokumente buvo nurodyta paskutinė darbo diena – išbandymo pabaiga. Iki jos dar buvo likęs rašytiniame įspėjime numatytas laikas.

Iš pradžių klausiau ramiai. Tikėjausi išgirsti kažką konkretaus, ką būčiau supratęs.

– Trūksta savarankiškumo ir tempo, – paaiškino vadovas.

– Bet kai kolega atostogavo, dirbau vienas.

– Ne vien tai vertiname.

– O kada nusprendėte, kad netinku?

Jis perbraukė ranka per stalą.

– Tam ir yra išbandymas.

Personalistė parodė, kur pasirašyti, kad dokumentą gavau. Paprašiau kopijos ir dar kartą perskaičiau, ką pasirašau. Tą akimirką buvau sutrikęs, bet bent jau nenorėjau skubėdamas sutikti su tuo, ko nesuprantu.

Išėjau iš kabineto ir nuėjau į tualetą. Užsirakinau, atsirėmiau į kriauklę. Jaučiau ne tiek pyktį, kiek gėdą. Atrodė, kad visi sandėlyje jau žino, tik aš paskutinis sužinojau, jog nesugebu dirbti savo darbo.

Namuose pradėjau nuo sakinio „man nepavyko“

Žmona sėdėjo virtuvėje su kompiuteriu. Paklausė, kodėl toks tylus.

– Mane atleidžia.

Ji uždarė ekraną.

Papasakojau apie pokalbį, pastabas dėl tempo, paskutinę išbandymo dieną. Kalbėdamas vis labiau kaltinau save. Gal reikėjo nesistengti taip tiksliai tikrinti, gal mažiau klausinėti, gal likti ilgiau vakarais.

– Palauk, – sustabdė ji. – Tau aiškiai sakė, kad neišlaikysi išbandymo?

– Ne.

– Buvo susitikimas, per kurį išvardijo, ką turi pagerinti?

– Ne toks.

Ji nesakė, kad aš tikrai viską dariau gerai. To ji negalėjo žinoti. Tik pasiūlė nepriimti vadovo žodžių kaip galutinio atsakymo apie mane patį.

Tą vakarą susiradau darbo sutartį, gautą įspėjimą ir savo susirašinėjimą dėl užduočių. Jokių klientų duomenų ar įmonės dokumentų nesikopijavau. Norėjau turėti tai, kas susiję su mano darbu ir jo vertinimu.

Paaiškėjo, kad išbandymas nereiškia „galime atleisti nepaaiškinę“

Kreipiausi konsultacijos. Pirmiausia sužinojau, kad vien atleidimo data dar neįrodo pažeidimo. Darbdavys gali priimti sprendimą dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų iki termino pabaigos, tačiau apie sutarties nutraukimą turi įspėti raštu prieš tris darbo dienas.

Svarbu ir tai, kad kilus ginčui darbdaviui tenka pagrįsti, kodėl darbuotojas išbandymo neišlaikė. Vien frazė „ne mūsų žmogus“ pati savaime neatsako į visus klausimus. Vertinamas pagrindas ir procedūra.

Taip pat išsiaiškinau terminą kreiptis į Darbo ginčų komisiją: dėl galimai neteisėto atleidimo paprastai reikia kreiptis per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojai ar turėjai sužinoti apie teisių pažeidimą. Laukti kelis mėnesius, kol praeis pyktis ar atsiras daugiau informacijos, nėra geras planas.

Per tą terminą pateikiau prašymą. Nežinojau, kuo viskas baigsis, ir niekas man nežadėjo pergalės. Tiesiog norėjau, kad mano atleidimo aplinkybės būtų įvertintos pagal dokumentus.

Po kelių savaičių pamačiau savo darbo skelbimą

Atlyginimas tas pats. Pareigos tos pačios. Formuluotė apie ilgalaikį darbą – irgi.

Nufotografavau ekraną, bet niekur viešai jo nekėliau. Skelbimas dar nereiškė, kad mane atleido neteisėtai. Įmonė galėjo ieškoti kito žmogaus, jei aš iš tikrųjų netikau. Tik man buvo sunku į jį žiūrėti be pykčio.

Buvęs kolega parašė, kad priėmė naują darbuotoją. Paklausė, kaip man sekasi.

Atsakiau, kad ieškau darbo. Apie naujoką daugiau neklausinėjau. Nenorėjau pradėti gyventi laukimu, ar jam seksis blogiau, ar geriau už mane.

Vis dėlto po poros mėnesių kolega pats vėl parašė. Tas žmogus jau buvo išėjęs, tiksliau – jį taip pat atleido per išbandymą. Į jo vietą priėmė kitą.

Kai nuo mano įsidarbinimo buvo praėję maždaug pusė metų, sužinojau, kad ir trečiasis darbuotojas neišlaikė išbandymo.

Kito vyro žodžiuose atpažinau savo klausimus

Su vienu iš jų vėliau susisiekėme. Jis žinojo apie mane iš kolegos ir norėjo paklausti, ar man taip pat sakė, kad trūksta tempo.

Pasikalbėjome telefonu. Abu vardijome tas pačias lentynas, tą pačią programą ir vietas, kuriose nuolat nesutapdavo prekių likučiai.

– Aš vis galvoju, gal tikrai lėtas buvau, – pasakė jis.

Išgirdęs prisiminiau save virtuvėje, kai žmonai aiškinau, kad man nepavyko.

Negalėjau jam pasakyti, kad tikrai viską darė gerai. Nebuvau matęs jo darbo. Tačiau papasakojau, kaip vyko mano pokalbiai ir kur kreipiausi konsultacijos.

Trys trumpai dirbę žmonės dar nebuvo įrodymas, kad įmonė iš anksto planavo mus keisti. Nežinojau jos tikrųjų motyvų. Bet tai jau buvo pakankama priežastis nebeaiškinti visko vien savo nesugebėjimu.

Kitame darbe pats paprašiau pokalbio po mėnesio

Naują darbą radau ne iškart. Per pokalbius apie tuos tris mėnesius kalbėdavau trumpai ir be kaltinimų: buvome nesutarę dėl darbo rezultatų vertinimo, darbo santykiai baigėsi per išbandymą.

Labiausiai nenorėjau atrodyti žmogumi, kuris kiekvieną nesėkmę suverčia buvusiam vadovui. Bet nebesakiau ir to, kad „tiesiog nesugebėjau“.

Naujoje vietoje pirmą savaitę paklausiau, pagal ką bus vertinamas mano darbas. Kokio tempo tikimasi, kiek klaidų laikoma problema, į ką kreiptis užstrigus.

Po mėnesio pats paprašiau trumpo susitikimo.

Vadovas pasakė, kad su programa dar dirbu lėčiau, negu reikės vėliau, ir parodė, ką galėčiau daryti paprasčiau. Užsirašiau. Po kelių savaičių grįžome prie to paties klausimo.

Man nuo to buvo ramiau. Žinojau, kur esu ir ką turiu pagerinti.

Paskutinę naujojo išbandymo savaitę žmona paklausė, ar labai nerimauju.

– Šiek tiek, – atsakiau.

Ji pasiūlė penktadienį kur nors nueiti pavakarieniauti. Pasakiau, kad pirmiau sulauksiu pokalbio su vadovu.

Šįkart pokalbis įvyko dar iki paskutinės dienos. Išėjau iš jo su keliomis pastabomis, naujomis užduotimis ir aiškiu atsakymu, kad dirbu toliau.

Žmonai parašiau dar laiptinėje: „Penktadienį galim.“

Ji atrašė: „Jau užsakiau staliuką.“

Svajūnas R.