Išsikraustėme iš nuomojamo buto, o šeimininkas negrąžino 400 eurų užstato. Priežastis: 6 skylutės nuo paveikslų

Telefoną iš kišenės išsitraukiau jau prie naujo buto laiptinės. Batai dar buvo dulkėti, rankoje laikiau raktą nuo senojo buto, kai pamačiau šeimininko žinutę apie užstatą. Man 34-eri, su vyru auginame šešerių metų dukrą, abu dirbame paprastus darbus ir pastaruosius trejus metus gyvenome dviejų kambarių nuomojamame bute Vilniuje. Išsikraustydami tikėjomės įprasto atsiskaitymo: atiduosime raktus, šeimininkas apžiūrės butą ir grąžins 400 eurų užstatą. Tie pinigai nebuvo papildomos santaupos – naujame bute jau laukė pirmo mėnesio išlaidos, reikėjo lentynos voniai, užuolaidų.

Butą palikome ne kaip nuotraukose iš skelbimo, bet tikrai tvarkingą. Išvaliau orkaitę, vyras išnešė seną kilimą, o dukros lipdukus nuo spintos valėme pusę vakaro šiltu vandeniu ir servetėlėmis. Ant svetainės sienos liko šešios mažos skylutės – buvome pakabinę du paveikslus ir lengvą lentynėlę. Man tai atrodė tiesiog gyvenimo nuomojamame bute pėdsakai, o ne priežastis pasilikti visą užstatą.

Raktus atidavėme ramiai, bet apžiūra užsitęsė

Tą šeštadienį į seną butą atvykome anksti, nes dar reikėjo susitvarkyti balkoną. Ten buvo likęs vaikiškas paspirtukas, du tušti vazonai ir maišas butelių, kurių vis neprisiruošėme priduoti. Šeimininkas atėjo po pietų, su telefonu rankoje vaikščiojo iš kambario į kambarį ir fotografavo. Iš pradžių net pagalvojau, kad gerai – bus aišku, kaip viskas atrodė perduodant butą.

Jis parodė kelis dalykus: prieškambaryje patamsėjusią sieną prie jungiklio, įbrėžimą šaldytuvo lentynoje, kalkes vonios plytelių tarpuose. Sakėme, kad galime dar pavalyt, jei reikia. Vyras net pasiūlė kitą rytą grįžti su priemonėmis, nors jau buvome pavargę nuo dėžių ir važinėjimo pirmyn atgal. Šeimininkas tik numojo ranka ir pasakė, kad vėliau pats viską peržiūrės.

Prie svetainės sienos jis sustojo ilgiau. Pirštu parodė į šešis mažus taškus, kuriuos buvome užglaistę, tik dažų atspalvis truputį skyrėsi nuo senos sienos. – Čia reikės perdažyti visą sieną, – pasakė. Tarsi klausimo nebūtų. Bandžiau aiškinti, kad skylutės mažos, nuo paprastų paveikslų, bet jis tik nufotografavo iš arti.

Žinutė apie užstatą atėjo tada, kai jau dėliojome dėžes

Kitą dieną naujame bute ieškojome puodelių ir dukros sportinės aprangos pirmadieniui. Ant šaldytuvo magnetu jau kabojo sąskaita už elektrą, virtuvės kampe stovėjo neišpakuota dėžė su užrašu „indai“. Tada gavau šeimininko žinutę, kad užstato negrąžins, nes sienai sutvarkyti ir butui paruošti kitam nuomininkui reikės išlaidų. Nieko daugiau – nei konkretaus darbų sąrašo, nei paaiškinimo, kiek kas kainuotų.

Iš pradžių pagalvojau, kad gal jis kalba apie dalį užstato. Būčiau nusivylusi, bet gal dar susitartume. Tačiau 400 eurų už šešias skylutes atrodė visiškai per daug. Parašiau ramiai, kad norėtume aptarti, kiek realiai kainuotų tas vietas sutvarkyti, priminiau, kad butą valėme patys. Atsakymas buvo trumpas: – Užstatas tam ir skirtas, sprendimo nekeisiu.

Labiausiai supykau net ne dėl paties ginčo, o dėl tono. Trejus metus mokėjome laiku, net kai vieną žiemą sugedo skalbyklė ir kelias dienas laukėme, kol ji bus sutvarkyta. Nebuvome tie nuomininkai, kurie skambina dėl kiekvienos lemputės, apie išsikraustymą pranešėme iš anksto. Atrodė, kad tai nieko nebereiškia, nes ant sienos liko keli taškai.

Šeima naujame bute laukia žinios apie negrąžintą nuomos užstatąNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Vyras norėjo numoti ranka, o aš nenorėjau tylėti

Tą vakarą susipykome ir mes. Vyras sakė, kad tie laiškai ir pokalbiai kainuos per daug nervų, o naujame bute turime svarbesnių reikalų. Jis nebuvo neteisus: dukra prastai miegojo naujoje vietoje, trūko spintos durų rankenėlių, o darbe abiem buvo įtempta savaitė. Bet man 400 eurų neatrodė suma, kurią galima tiesiog pamiršti.

Peržiūrėjau nuotraukas, kurias prieš išeidama padariau labiau dėl savo ramybės. Jose matėsi išplautos grindys, tuščios spintelės, vonia ir ta svetainės siena su skylutėmis. Gailėjausi, kad nefotografavome visko lėčiau, iš visų kampų, ir kad vietoje nepaprašėme aiškiai pasakyti, kas šeimininkui netinka. Tuo metu nenorėjome atrodyti įtarūs. Galvojome, normaliai bendraujame, tai ir atsiskaitymas bus normalus.

Parašiau dar vieną žinutę, jau aiškesnę ir be pykčio. Paprašiau nurodyti, kokius darbus jis planuoja ir kodėl dėl jų sulaikomas visas užstatas. Taip pat pasiūliau atvykti ir patiems sutvarkyti sieną, jei ji tikrai taip netinka. Kelias dienas atsakymo nebuvo. Tas laukimas erzino labiau nei pats ginčas: telefonas suvibruoja, ir iškart žiūri, ar ne jis parašė.

Susitarimas buvo mažesnis, nei tikėjomės, bet aiškesnis

Galiausiai šeimininkas sutiko pasikalbėti telefonu. Pokalbis nebuvo malonus. Jis kartojo, kad po mūsų butą reikia „atnaujinti“, o aš – kad atnaujinimas neturėtų reikšti, jog mūsų sąskaita perdažomos senos sienos. Kelis kartus jaučiau, kad tuoj pasakysiu ką nors aštriau, bet susilaikiau. Vyras sėdėjo šalia ir užrašinėjo, ką šeimininkas sako, nors prieš kelias dienas pats norėjo viską paleisti.

Po pokalbio gavome dalį užstato, ne visus pinigus. Iki galo tuo nesidžiaugėme, nes liko jausmas, kad sumokėjome ne vien už tas skylutes, bet ir už šeimininko norą prieš naujus nuomininkus pasitvarkyti sieną. Vis dėlto bent nebeliko kalbos, kad bus pasilikti visi 400 eurų. Susitarimas ne visada reiškia, kad abi pusės lieka laimingos, kartais tiesiog nusprendi, kad nebenori šito reikalo nešiotis kiekvieną vakarą.

Dar kurį laiką ant naujo šaldytuvo kabėjo lapelis su priminimu patikrinti, ar pinigai tikrai pervesti. Dukra vieną vakarą paklausė, kodėl mes tiek kalbame apie seną butą, ir pasidarė nejauku. Jai tai buvo vieta, kur nebeliko jos kambario. Mums – reikalas, kurį patys leidome išauginti iki didelio pykčio.

Ką pasiimčiau į kitą nuomojamą butą

Iš šios situacijos neišėjau su mintimi, kad kiekvienas šeimininkas yra priešas. Mūsų šeimininkas nebuvo blogas žmogus visus trejus metus, o ir mes nebuvome tobuli nuomininkai: kartais per vėlai parašydavome apie smulkius gedimus, kartais vis atidėdavome tvarkymą. Bet supratau, kad geri santykiai nepakeičia aiškaus susitarimo, ypač išsikraustant. Kitą kartą mažiau tikėsiuosi, kad „kažkaip susitarsime“.

• Prieš kraustantis nufotografuočiau ne tik gražius kambarius, bet ir sienas, grindis, spintelių vidų bei visus matomus trūkumus.
• Apžiūrą stengčiausi atlikti kartu ir tą pačią dieną ramiai aptarti, kas kam kliūva, o ne laukti neaiškios žinutės po kelių dienų.
• Jei liktų smulkių taisytinų dalykų, pirmiausia pasiūlyčiau juos sutvarkyti patiems, kol raktai dar mūsų rankose.
• Apie užstatą ir galimus atskaitymus kalbėčiau tiesiai, net jei pokalbis atrodo nepatogus ar pernelyg formalus.

Dabar naujoje svetainėje paveikslų dar nekabinome, nors viena siena tuščia, o vyras vis pajuokauja, kad taip bent ramiau. Tikriausiai kada nors pakabinsime. Tik iš anksto nusipirksime tinkamas priemones ir pasiklausime šeimininko, ką jis dėl to mano. O kaip pasielgtumėte jūs, jei visas užstatas būtų sulaikytas dėl kelių skylučių sienoje?