„Mane atleido“: pasiūliau sūnui padėti, bet marti pasakė, kad iš darbo jis išėjo pats
Vida padėjo ant virtuvės stalo voką su pinigais. Sūnus Giedrius prieš kelias dienas buvo pasakęs, kad neteko darbo, o namuose laukė sąskaitos. Ji nenorėjo laukti, kol jis pats paprašys pagalbos.
Giedrius pažvelgė į voką, bet jo nepaėmė. Prie kriauklės stovėjusi marti Justina atsisuko į jį.
„Prieš imdamas, pasakyk mamai, kad tavęs niekas neatleido.“
Virtuvėje pasidarė tylu. Vida laukė, kol sūnus paprieštaraus. Giedrius tik paklausė žmonos: „Negalėjai leisti man pačiam paaiškinti?“
„Prašiau tavęs to nuo vakar“, – atsakė Justina.
Darbas, kurio sūnus nebenorėjo
Dvylika metų Giedrius dirbo sandėlyje. Vida žinojo, kad jis pavargsta, bet manė, jog darbas jam tinka: pastovus atlyginimas, aiškus grafikas, namuose auga šešiametis sūnus Nojus. Kai Giedrius telefonu pasakė, kad jį atleido, ji iškart pradėjo galvoti, kaip šeima išsilaikys, kol jis ras kitą darbą.
Dabar paaiškėjo, kad Giedrius išėjo pats. Ir ne prieš savaitę, kaip Vida suprato iš jo pasakojimo, o prieš tris mėnesius.
Jis seniai taisydavo senus baldus – iš pradžių savo malonumui, vėliau pažįstamiems už pinigus. Pavargęs nuo darbo sandėlyje, nusprendė pabandyti tuo užsiimti rimčiau. Justina sutiko, kad jis skirtų tam kelis mėnesius. Jie buvo atsidėję šiek tiek pinigų, o pirmieji užsakymai teikė vilties.
Tačiau užsakymų nepadaugėjo taip greitai, kaip Giedrius tikėjosi. Santaupos tirpo, Justina viena dengė vis daugiau kasdienių išlaidų. Prieš savaitę ji paprašė vyro kartu paskaičiuoti, kiek dar laiko jie gali taip gyventi. Tą pačią dieną Giedrius paskambino mamai ir pasakė, kad neteko darbo.
„Kodėl melavai?“ – paklausė Vida.
„Nes tu būtum pasakiusi, kad pats kaltas.“
Vida norėjo atsakyti, kad niekada taip nesakytų. Tačiau prisiminė, kaip ne kartą buvo pavadinusi jo pomėgį baldams gražiu užsiėmimu savaitgaliui. „Šeimai iš to duonos nenupirksi“, – buvo pasakiusi, kai jis pirmą kartą užsiminė apie savo dirbtuves.
Vokas problemos nebūtų išsprendęs
Justina grįžo prie stalo. Ji nebuvo prieš Giedriaus darbą su baldais. Buvo prieš tai, kad jie nebesikalbėjo apie pinigus. Pastarąjį mėnesį ji klausdavo, kiek užsakymų jis turi, o šis atsakydavo: „Bus.“ Tikslių skaičių nepasakydavo. Jai darėsi baisu planuoti net kito mėnesio išlaidas.
„Kai pamačiau, kad atnešei pinigų, supratau, jog jis ir tau pasakė tik tai, kas jam patogu“, – paaiškino ji Vidai. „Nenoriu, kad tavo vokas leistų mums dar mėnesį apsimesti, jog viskas išsispręs savaime.“
Giedrius supyko. Jam atrodė, kad žmona ir mama susivienijo prieš jį. Jis paėmė striukę ir išėjo. Vida norėjo vytis, bet Justina paprašė leisti jam nusiraminti.
Po valandos Giedrius parašė, kad yra dirbtuvėse. Vida nuvažiavo ten. Ankštame nuomojamame garaže stovėjo kelios nušlifuotos kėdės, spintelė be durelių ir stalas, kurį jis turėjo atiduoti klientui savaitės pabaigoje. Ji pirmą kartą pamatė, kiek darbo sūnus jau buvo įdėjęs. Pamatė ir tai, kiek daug daiktų dar laukė nebaigti.
„Aš nenoriu grįžti į sandėlį“, – pasakė Giedrius. „Bet nežinau, ar galėsiu iš to pragyventi.“
Tai buvo pirmas jo sakinys tą dieną, kuriuo Vida galėjo patikėti iki galo. Ji pasakė, kad būtų norėjusi tai išgirsti anksčiau. Ir kad jos nuomonė apie „tikrą darbą“ nebuvo priežastis meluoti Justinai ar priimti mamos pinigus pagal išgalvotą istoriją.
Giedrius nesigynė. Jis prisipažino ketinęs voką panaudoti artimiausioms šeimos išlaidoms, o Justinai pasakyti vėliau. „Vis laukiau, kol turėsiu gerų naujienų“, – tarė jis. Gerų naujienų kol kas nebuvo.

Šį kartą pagalba prasidėjo nuo tiesos
Vakare Giedrius grįžo namo ir voką paliko Vidai. Su Justina jiedu susėdo prie sąskaitų ir užsakymų, kurių jis iki tol vengė. Paaiškėjo, kad vien baldų taisymo šeimai šiuo metu neužtenka. Kitą savaitę Giedrius pradėjo ieškoti mokamo darbo daliai savaitės, kurį galėtų derinti su dirbtuvėmis.
Vida pinigų nepervedė. Ji pasiūlė vieną vakarą per savaitę pasiimti Nojų iš būrelio, jei tai iš tiesų padės jiems abiem dirbti. Justina sutiko, o Giedrius pirmiausia paklausė, ar mama tikra, kad jai patogu.
Po kelių savaičių jis įsidarbino baldų parduotuvės dirbtuvėse. Savo garažo neuždarė – ten vis dar laukė keli užsakymai, kuriuos darė savaitgaliais. Jo sumanymas dar nebuvo tapęs sėkmingu verslu. Tačiau Justina jau žinojo, kokios bus kito mėnesio pajamos, o Vida – ko iš tiesų nori jos sūnus.
Vieną penktadienį, kai Vida atėjo pasiimti Nojaus, Giedrius parodė jai baigtą seną spintelę. Ji pagyrė darbą, bet šį kartą neklausė, ar iš jo bus galima išgyventi. Tą klausimą sūnus jau buvo išdrįsęs užduoti pats – ir žmonai, ir sau. Vida suprato, kad padėti jam gali ne tik atnešdama voką su pinigais… Kartais pirmiausia reikia būti žmogumi, kuriam nebaisu pasakyti visą tiesą.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


