Mano pensija – 610 eurų, bet dukra vis dar prašo paskolinti bent 100 eurų. Paskutinį kartą daviau, kiek prašė, tačiau pati nebeužtekau

Kai vaistinėje pamačiau galutinę sumą, paprašiau vieną pakuotę kol kas atidėti. Prieš tris dienas dukrai buvau pervedusi šimtą eurų – sakė, kad reikia tik iki atlyginimo. Mano pensija yra 610 eurų, ir po to pavedimo buvau neteisingai suskaičiavusi, kiek liks sąskaitoms, maistui ir vaistams. Dukrai tą vakarą parašiau pirmą kartą gyvenime: „Ar galėtum grąžinti bent dalį? Man pačiai pritrūko.“

Ji perskaitė, bet neatsakė. Telefoną pasidėjau ant virtuvės stalo ir pradėjau žiūrėti, ką turiu šaldytuve. Buvo keli kiaušiniai, pusė kopūsto, indelis sriubos. Iki pensijos dar liko daugiau kaip savaitė.

Dukra paskambino jau vėlai. „Mama, bet aš gi sakiau, kad grąžinsiu gavusi algą. Dabar neturiu.“ Pasakiau suprantanti. Tą žodį ištariau taip greitai, kad pati ant savęs supykau – net nespėjau jai paaiškinti, kodėl parašiau.

Šimtą eurų paskolinau, o paskui pradėjau skaičiuoti po vieną eurą

Dukra gyvena atskirai, dirba, augina mano anūkę. Jos išlaidos didelės, tą žinau: būsto nuoma, maistas, vaiko drabužiai, kelionės į darbą. Kai paskambina ir pasako, kad pritrūko, pirmiausia pagalvoju apie mergaitę. Tik vėliau prisimenu savo sąskaitas.

Tą kartą dukra paprašė šimto eurų automobilio remontui. Be automobilio jai sunku nuvežti vaiką ir laiku pasiekti darbą. Pasakė, kiek turi pati, kiek trūksta, ir pažadėjo grąžinti po devynių dienų. Pervedžiau dar mums kalbantis.

Pensiją buvau gavusi neseniai, todėl sąskaitoje pinigų atrodė pakankamai. Tačiau dar nebuvo nuskaičiuoti keli mokėjimai, o virtuvės stalčiuje gulėjo neapmokėta šildymo sąskaita. Kai viską susirašiau ant lapo, pamačiau, kad likutis visai kitoks, negu buvau numačiusi.

Bandžiau sumažinti pirkinių sąrašą. Išbraukiau kavą, nes jos dar turėjau kelioms dienoms, paskui sūrį ir vaisius. Vaistinėje jau teko kalbėti garsiai, prieš žmogų kitoje prekystalio pusėje. Sugėdino ne suma – sugėdino tai, kad negalėjau ramiai pasiimti to, ko atėjau.

Ne visos ankstesnės paskolos sugrįžo

Kol laukiau dukros atlyginimo, atsiverčiau banko išrašą. Nebuvau vedusi jokio skolų sąsiuvinio, tik kartais prisimindavau, kad vieną mėnesį daviau penkiasdešimt, kitą – septyniasdešimt eurų. Dalis pavedimų buvo dovanos anūkei, jų neskaičiavau.

Tačiau radau ir kelias sumas, dėl kurių buvome sutarusios, kad tai paskola. Dukra būdavo grąžinusi dalį, paskui vėl kažko pritrūkdavo, o aš sakydavau: „Gerai, dabar nesuk galvos.“ Po tokio mano sakinio mes abi nustodavome apie pinigus kalbėti.

Šįkart sudėjau likučius. Su paskutiniu šimtu susidarė 230 eurų. Kurį laiką žiūrėjau į tą skaičių ir bandžiau prisiminti, kada man pačiai du šimtai trisdešimt eurų nustojo atrodyti didele suma, kai reikėjo juos atiduoti dukrai.

Paskambinau jai kitą dieną. Pasakiau, kad šį kartą negalėsiu numoti ranka ir laukti neaišku kiek. Ji nustebo: „Tai kodėl iš karto nesakei, kad tau sunku? Būčiau kažką galvojusi.“

Norėjau atsakyti piktai, kad galėjo ir pati pagalvoti. Bet ji buvo teisi dėl vieno dalyko: kiekvieną kartą klausiama, kaip gyvenu, atsakydavau, kad man visko užtenka.

Dukrai pasakiau tai, ką iki tol slėpiau

Sekmadienį ji atvažiavo viena, be anūkės. Atnešė duonos, pieno, varškės ir mano mėgstamų sausainių. Vos pamačiusi maišelį apsiverkiau, nors buvau nusprendusi kalbėtis ramiai.

Dukra padėjo produktus ant stalo ir apkabino mane. „Mama, aš tikrai nežinojau, kad tu taip skaičiuoji.“ Atsakiau, kad ir nenorėjau, jog žinotų. Man buvo lengviau pasakyti, kad nesinori nieko pirkti, negu prisipažinti, kad šį mėnesį negaliu.

Parodžiau lapą su savo išlaidomis. Ji nesiginčijo, tik paklausė, kodėl kai kuriuos mokėjimus buvau palikusi mėnesio pabaigai. Pasakiau, kad tikėjausi jos grąžinto šimto. Tada ji nuleido akis.

– Aš tave pastačiau į savo atlyginimo laukimą, – pasakė.

Linktelėjau. Man buvo svarbu, kad šitą ji suprato pati. Nebereikėjo aiškinti, kodėl jos keliomis dienomis vėluojantis pažadas man reiškia dar vieną tuštesnį pirkinių krepšelį.

Susitarėme dėl mažesnių sumų, bet konkrečių dienų

Dukra pasakė negalinti iš karto grąžinti visų 230 eurų. Iš pradžių vėl norėjau atsakyti, kad nieko tokio, tačiau sustojau. Paprašiau pasakyti, kiek tikrai gali, kad paskui nė vienai nereikėtų spėlioti.

Sutarėme dėl penkiasdešimties eurų po atlyginimo, o vėliau – dar kelių pavedimų. Datas ji pati pasižymėjo telefone. Aš užsirašiau ant to paties lapo, kuriame buvau sudėjusi savo išlaidas.

Pasakiau ir dar vieną dalyką: kol ši suma negrąžinta, daugiau skolinti negalėsiu. Dukra atsiduso. „Net jeigu labai reikės?“ Pakartojau, kad negalėsiu. Abu kartus man drebėjo balsas.

Išeidama ji pasiūlė kartu nuvažiuoti į vaistinę pasiimti to, ką buvau palikusi. Šį kartą nepasakiau, kad nereikia. Apsivilkau paltą ir pasiėmiau rankinę.

Po mėnesio ji vėl paskambino dėl pinigų

Pirmą sutartą sumą dukra pervedė laiku. Kitą mėnesį taip pat grąžino dalį, tačiau po savaitės paskambino prašydama trisdešimties eurų. Sakė netikėtai atsiradus vaiko išlaidų.

Sėdėjau virtuvėje, prieš mane gulėjo banko kortelė. Pakako atsidaryti programėlę, ir vėl būčiau galėjusi viską greitai išspręsti. Vietoj to paprašiau papasakoti, ko konkrečiai reikia.

Išklausiusi pasakiau, kad pinigų nepervesiu. Galėjau kitą dieną pasiimti anūkę, pamaitinti ir pabūti su ja, kol dukra sutvarkys reikalus. Ji kelias sekundes tylėjo, paskui pasakė: „Gerai, mama. Tada atvešiu po darbo.“

Anūkė atvažiavo su kuprine ir paklausė, ar turėsiu blynų. Turėjau visko jiems iškepti. Kol ji virtuvėje maišė tešlą, telefone pasirodė dukros žinutė: „Dėl tų trisdešimties jau susitvarkiau. Rytoj pasiimsiu apie šeštą.“

Atrašiau, kad lauksime. Kortelę nuo stalo įsidėjau atgal į piniginę.