Nusipirkome namą 30 kilometrų nuo Vilniaus: dabar prie vakarienės stalo skaičiuojame, kiek kainuoja mūsų „pigesnis gyvenimas“

Gyvenimiška istorija apie šeimą, kuri iškeitė butą Vilniuje į nuosavą namą užmiestyje. Pasakojimas sukurtas, tačiau jame aprašytos situacijos ir išlaidos artimos toms, su kuriomis susiduria daugelis Lietuvos šeimų.

Kai pirmą kartą atvažiavome apžiūrėti namo, vyras išlipo iš automobilio, apsidairė ir pasakė, kad pagaliau galėsime normaliai gyventi. Aplink buvo tylu, už tvoros augo beržai, o kieme tilpo ne tik mūsų automobiliai, bet ir vaikų batutas, šašlykinė bei nedidelis daržas. Po aštuonerių metų gyvenimo trijų kambarių bute Vilniuje visa tai atrodė kaip svajonė, kurią pagaliau galime sau leisti. Namas kainavo mažiau, nei būtume sumokėję už erdvesnį butą sostinėje. Tuo metu buvome įsitikinę, kad ne tik gyvensime patogiau, bet ir sutaupysime.

Praėjo dveji metai. Namas vis dar gražus, kieme auga mūsų pasodintos obelys, o vasaros vakarais terasoje tikrai gera sėdėti. Tačiau dabar beveik kiekvieną sekmadienį prie vakarienės stalo ant popieriaus lapo rašome skaičius. Kiek šį mėnesį išleidome degalams, kiek kainavo automobilio remontas, kiek sumokėjome už elektrą ir kiek papildomai atsidėjome namo priežiūrai. Kartais pasižiūrime vienas į kitą ir nusijuokiame, kad mūsų pigesnis gyvenimas kažkodėl kainuoja brangiau, nei tikėjomės.

Namas kainavo 45 tūkstančiais eurų mažiau nei butas Vilniuje

Prieš apsispręsdami beveik metus ieškojome didesnio būsto. Auginame du vaikus, todėl mūsų 68 kvadratinių metrų butas tapo ankštas. Vyresnėlis norėjo atskiro kambario, mažoji visur palikdavo žaislus, o vyrui dirbant iš namų tekdavo užsidaryti miegamajame. Galvojome apie keturių kambarių butą Vilniuje, bet už mums tinkamus variantus prašė maždaug 250 tūkstančių eurų. Net ir už tokią sumą dažnai būtume gavę nedidelį balkoną, bendrą automobilių stovėjimo aikštelę ir kaimynus už sienos.

Tada draugai pasiūlė pasižiūrėti namų Vilniaus rajone. Iš pradžių nenorėjome. Atrodė, kad gyventi už miesto reiškia nuolat sėdėti automobilyje. Tačiau vieną šeštadienį nuvažiavome apžiūrėti 118 kvadratinių metrų namo maždaug 30 kilometrų nuo Vilniaus centro. Jis buvo pastatytas prieš kelerius metus, su šilumos siurbliu, nedideliu garažu ir šešių arų sklypu. Kaina – 205 tūkstančiai eurų.

Grįždami namo beveik nekalbėjome. Vyras vairavo, o aš telefone vis žiūrėjau skelbimo nuotraukas. Už mažesnę sumą galėjome turėti beveik dvigubai daugiau erdvės, nuosavą kiemą ir jokio triukšmo už sienos. Iki mokyklos buvo devyni kilometrai, iki didesnės parduotuvės – septyni, o iki vyro darbovietės Vilniuje, kaip rodė navigacija, važiuoti reikėjo apie 35 minutes.

Didžiausia mūsų klaida buvo ta, kad skaičiavome kelionės laiką šeštadienio popietę. Dar nežinojome, kaip tas pats maršrutas atrodo antradienį pusę aštuonių ryto, kai visi važiuoja į Vilnių.

Netrukus pardavėme butą, pasiėmėme būsto paskolą ir persikėlėme. Pirmus mėnesius gyvenome lyg atostogaudami. Vaikai lakstė po kiemą, savaitgaliais kepdavome maistą lauke, o aš net pradėjau auginti pomidorus. Kiekvienam atvykusiam svečiui kartojome, kad už tokius pinigus Vilniuje nieko panašaus nebūtume nusipirkę.

Antras automobilis tapo būtinybe, o degalų sąskaitos pradėjo stebinti

Dar gyvendami bute turėjome vieną automobilį. Vyras juo važiuodavo į darbą, o aš dažniausiai naudodavausi viešuoju transportu. Mokykla buvo netoli namų, parduotuvė – už kelių šimtų metrų, o prireikus galėdavome tiesiog išeiti pasivaikščioti ir pakeliui sutvarkyti kelis reikalus.

Persikėlus į namą, toks gyvenimas baigėsi. Pirmąjį rugsėjį supratome, kad vieno automobilio nepakanka. Vyras turėjo išvažiuoti anksčiau, aš turėjau nuvežti vaikus į mokyklą ir darželį, o tada pati pasiekti darbą Vilniuje. Kelis kartus bandėme derinti grafikus, tačiau viskas baigdavosi skubėjimu, pykčiais ir pavėlavimais. Galiausiai nusipirkome antrą, naudotą automobilį už 8 500 eurų.

Tą pirkinį iš pradžių laikėme vienkartine išlaida. Tačiau prie automobilio kainos netrukus prisidėjo draudimas, padangos, techninė priežiūra ir remontas. Vieną žiemą keitėme akumuliatorių, kitą kartą teko tvarkyti stabdžius. Tai nėra neįprastos automobilio išlaidos, bet anksčiau jų tiesiog neturėjome, nes antro automobilio nereikėjo.

Didžiausias netikėtumas buvo degalai. Vyras per darbo dieną nuvažiuoja apie 65 kilometrus, aš – dažnai dar daugiau, nes tenka užsukti į mokyklą, parduotuvę ar būrelius. Kartais vienas iš mūsų grįžta namo ir po valandos vėl sėda prie vairo, nes vaikui reikia į treniruotę arba paaiškėja, kad pamiršome nupirkti produktų vakarienei.

Kai pradėjome sekti išlaidas, paaiškėjo, kad vien degalams per mėnesį išleidžiame apie 350–420 eurų. Dar gyvenant Vilniuje ši suma dažniausiai nesiekdavo 150 eurų. Žinoma, kainos ir nuvažiuojami atstumai skiriasi, bet mūsų šeimai papildomi kilometrai tapo viena didžiausių išlaidų.

Labiausiai įstrigo vienas vakaras, kai vyras grįžo po darbo beveik aštuntą. Paklausiau, kodėl taip vėlai, o jis atsakė, kad kamštyje prie Vilniaus praleido daugiau nei valandą. Vakarienė jau buvo atšalusi, vaikai ruošėsi miegoti. Tada jis pirmą kartą pasakė, kad kartais pasiilgsta mūsų senojo buto.

Už nuosavą kiemą taip pat reikia mokėti, nors niekas sąskaitos neatsiunčia

Gyvendami bute buvome įpratę prie gana aiškių išlaidų. Mokėdavome paskolos įmoką, komunalinius mokesčius ir nedidelę sumą namo administravimui. Jei laiptinėje perdegdavo lemputė arba sugesdavo bendri vartai, tuo rūpindavosi administratorius. Už viską mokėjome netiesiogiai, tačiau nereikėjo patiems ieškoti meistrų ir organizuoti darbų.

Nuosavame name viskas kitaip. Pirmą pavasarį reikėjo nusipirkti žoliapjovę, laistymo žarną, kopėčias ir įvairių įrankių. Atrodė, kad kiekvieną savaitgalį statybinių prekių parduotuvėje paliekame bent po 50 eurų. Vieną mėnesį reikėjo sutvarkyti terasos lentas, kitą – lietvamzdį. Vėliau nusprendėme įsirengti papildomą apšvietimą kieme, nes žiemą grįžtant namo visur būdavo tamsu.

Dar turėjome pasirūpinti privažiavimo keliu. Mūsų kvartalo gatvė nebuvo iki galo sutvarkyta, todėl kaimynai susitarė kartu prisidėti prie jos priežiūros. Iš pradžių kalba sukosi apie nedideles sumas, tačiau vėliau paaiškėjo, kad reikės daugiau pinigų, nei tikėjomės. Niekas mūsų neverčia pirkti naujų trinkelių ar sodinti dekoratyvinių krūmų, bet gyvendamas name nuolat pamatai, ką dar reikėtų pataisyti ar pagerinti.

Žiemą situacija dar sudėtingesnė. Nors namas gana šiltas, šildymas, elektra ir karštas vanduo šalčiausiais mėnesiais kainuoja pastebimai daugiau nei vasarą. Be to, turime rūpintis vandens filtrais, nuotekų sistema ir kitais dalykais, apie kuriuos bute beveik negalvojome.

Vyras vieną vakarą pasiūlė kiekvieną mėnesį atsidėti po 150 eurų nenumatytiems namo priežiūros darbams. Iš pradžių priešinausi, nes atrodė, kad tokiu būdu tik didiname išlaidas. Tačiau kai sugedo šilumos siurblio valdymo komponentas ir teko kviesti meistrą, supratau, kad toks rezervas reikalingas. Namas nėra tik didesnis būstas. Tai ir nuolatinė atsakomybė už viską, kas jame bei aplink jį yra.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti.