„Netekau darbo, o paskui – ir žmonių, kuriuos laikiau draugais“: vienas pokalbis Tadui atvėrė akis

Tadas iš draugų grupės žinutės sužinojo, kad šeštadienį jie buvo susitikę. Rokas atsiuntė nuotrauką iš restorano: prie stalo sėdėjo keturi pažįstami veidai, priešais juos stovėjo taurės ir beveik tuščios lėkštės.

„Seniai taip gerai nepasišnekėjom“, – parašė vienas.

Tadas peržiūrėjo ankstesnes žinutes. Gal buvo praleidęs kvietimą? Nebuvo. Paskutinį kartą grupėje jis pats prieš tris savaites siūlė pasivaikščioti prie upės. Tada atsakė tik Rokas: „Pažiūrėsim, kaip su laiku.“ Daugiau niekas neparašė.

Tadas padėjo telefoną. Prieš pusmetį jis dar būtų buvęs tas žmogus, kuris rezervuoja staliuką ir visiems primena susitikimo laiką. Dabar pirmą kartą suprato, kad draugai susirinko be jo ne todėl, kad niekas neturėjo laiko.

Darbą prarado netikėtai

Tadui buvo keturiasdešimt ketveri, kai įmonė panaikino jo vadovaujamą skyrių. Apie galimus pokyčius jis buvo girdėjęs, bet tikėjosi, kad jo vieta liks. Vieną penktadienį susirinko daiktus nuo darbo stalo, o pirmadienį nebežinojo, ką veikti su staiga laisvu rytmečiu.

Iš pradžių draugai reagavo taip, kaip jis ir būtų reagavęs jų vietoje. Parašė, kad gaila. Rokas paskambino paklausti, kaip laikosi. Tadas atsakė: „Normaliai. Pailsėsiu savaitę ir ieškosiu kito darbo.“

Jis pats tuo tikėjo. Tačiau savaitė virto mėnesiu, paskui antru. Pokalbiai dėl darbo baigdavosi mandagiais laiškais. Santaupų turėjo, bet išlaidas pradėjo skaičiuoti atidžiau. Su žmona susitarė kol kas atsisakyti nebūtinų pirkinių ir kelionių.

Draugai apie tai beveik nežinojo. Tadas nenorėjo kiekvieną kartą aiškinti, kiek pinigų turi sąskaitoje. Kai susirašinėjimo grupėje kas nors siūlydavo naują restoraną, jis parašydavo, kad šįkart negalės. Kartą atsisakė savaitgalio išvykos. Kitą kartą pasakė, kad mieliau susitiktų pasivaikščioti.

Iš pradžių niekas nepasikeitė. Paskui kvietimų ėmė mažėti.

Jis ilgėjosi ne vakarienių

Su šia draugų kompanija Tadas bendravo daugiau kaip dešimt metų. Kartu švęsdavo gimtadienius, žiūrėdavo rungtynes, kartais išvažiuodavo savaitgaliui. Tadas dažnai siūlydavo, kur susitikti. Jam patiko ieškoti naujų vietų ir suburti visus prie vieno stalo.

Tik netekęs darbo pastebėjo, kaip retai jie būdavo susitikę paprastai – be rezervacijos, bilietų ar suplanuotų išlaidų. Jis nepriekaištavo draugams, kad šie nenori atsisakyti restoranų dėl jo. Pats anksčiau juos siūlydavo. Bet manė, kad bent retkarčiais kas nors pasiūlys išgerti kavos namuose arba paklaus, kaip jam sekasi.

Tadas bandė pirmas. Parašė Rokui, kad gali užsukti po darbo. Šis pažadėjo susisiekti, kai atsilaisvins. Kitą savaitę pasiūlė visai grupei pasivaikščioti. Aiškaus atsakymo nesulaukė.

Tuo metu jam labiausiai reikėjo žmogaus, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie ką nors kita nei darbo paieškos. Tačiau prašyti draugų dėmesio buvo sunkiau nei pasakyti, kad neturi pinigų vakarienei.

„Galvojome, kad tau bus nemalonu“

Po nuotraukos iš restorano Tadas kelias dienas tylėjo. Tada paskambino Rokui. Jie susitiko kavinėje netoli šio darbovietės; Tadas pasiūlė tiesiog pasivaikščioti, bet lijo, tad abu pasiėmė po puodelį kavos.

– Mačiau, kad šeštadienį buvot susitikę, – pradėjo Tadas. – Kodėl manęs nepakvietėt?

Rokas pasimuistė. Pasakė, kad viskas įvyko spontaniškai. Paskui pridūrė:

– Atvirai? Pagalvojom, kad tau dabar bus nemalonu. Tu kelis kartus atsisakei eiti į restoraną. Nenorėjom tavęs statyti į nepatogią padėtį.

Tadas žiūrėjo į draugą, bandydamas nuspręsti, ar turėtų už tai padėkoti. Rokas kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau nė vienas iš jų nepaklausė paties Tado, ko jis norėtų.

– Aš nenorėjau, kad už mane kas nors mokėtų, – pasakė Tadas. – Norėjau, kad mane prisimintumėt.

Rokas atsakė, kad Tadas pats pastaruoju metu mažai bendrauja. Kad į žinutes atsako trumpai, o apie save beveik nieko nepasakoja.

– Nes vis klausiate, ar jau radau darbą, – tarė Tadas. – O kai atsakau, kad dar ne, pokalbis baigiasi.

Rokas nutilo. Tadas irgi. Abu turėjo ką prisiminti iš praėjusių mėnesių: vienas – neįvykusius kvietimus, kitas – pokalbius, kuriuose nebežinojo, ką sakyti.

„Galvojome, kad tau bus nemalonu“Nuotrauka: Sukurta DI

Pokalbis jų draugystės neatstatė per vieną dieną

Grįždamas namo Tadas galvojo apie Roko žodžius. Dalis jų buvo teisingi. Jis pats gėdijosi nedirbantis ir nuo draugų slėpėsi dažniau, nei norėjo pripažinti. Anksčiau mėgo būti tas, kuris organizuoja, juokauja, viską suspėja. Dabar nežinojo, kaip su jais būti, kai pats jaučiasi prasčiau.

Tačiau ir draugai galėjo pasistengti stipriau, užuot nusprendę, kad geriau jo tiesiog nekviesti. Jis pasakė Rokui, kad būtent tai jį labiausiai įskaudino. Rokas nesigynė. Atsiprašė, kad nepaklausė, ir nesiūlė apsimesti, jog restorano nuotrauka nieko nereiškia.

Kitą savaitę jiedu susitiko pasivaikščioti. Iš pradžių kalbėjo apie futbolą, paskui apie Roko dukrą, galiausiai – apie tai, kaip Tadui sekasi ieškoti darbo. Rokas šį kartą neklausė, kada jis pagaliau ką nors ras. Tiesiog klausėsi.

Su kitais draugais viskas taip greitai nepasikeitė. Tadas taip pat nebeskyrė kiekvieno vakaro laukimui, kol grupėje pasirodys kvietimas. Vieną šeštadienį jis su žmona išėjo prie upės tuo maršrutu, kurį buvo siūlęs draugams. Į telefoną pažiūrėjo tik grįžęs.

Ten buvo Roko žinutė: „Kitą kartą parašyk, kai eisi. Prisijungsiu.“

Tadas atsakė, kad parašys. Jis vis dar nežinojo, kurie žmonės liks jo gyvenime, kai šis nebebus toks patogus ir linksmas kaip anksčiau. Tačiau su Roku pagaliau galėjo susitikti neprivalėdamas kažko užsakyti ar organizuoti.