Pardaviau automobilį ir pasitikėjau, kad pirkėjas jį perregistruos. Po dviejų mėnesių man pradėjo eiti baudos už parkavimą

Pirmą pranešimą apie nesumokėtą parkavimą radau grįžęs po darbo, įspraustą tarp elektros sąskaitos ir vaiko piešinio ant virtuvės stalo. Man 39-eri, dirbu sandėlio pamainos vadovu Kaune, su žmona auginame devynerių metų sūnų, todėl vakarais dažniausiai galvoju apie vakarienę, pamokas ir rytdienos kuprinę. Automobilį buvau pardavęs prieš du mėnesius, nes šeimoje liko kitas, didesnis ir mums patogesnis. Iš pradžių pagalvojau, kad laiškas atėjo ne tam žmogui.

Tas senas universalas man jau buvo iškritęs iš galvos. Pirkėjas atrodė normalus vyras, atvažiavo su draugu, apžiūrėjo, paklausė apie važiuoklę, pasiderėjo dėl kainos ir sakė, kad tą pačią savaitę susitvarkys likusius formalumus. Aš irgi norėjau greitai užbaigti reikalą: automobilis kelias savaites stovėjo po langais, rinko lapus ir užėmė vietą. Maniau, kad pasirašėm, pinigus gavau – vadinasi, mano dalis baigta.

Kieme liko tuščia vieta, o galvoje – per daug ramybės

Pardavimo dieną lijo, buvo tas įkyrus šeštadienio šlapdribos oras. Pirkėjas atėjo su purvinais batais, kelis kartus apėjo automobilį, o aš su plonu džemperiu vis tikrinau telefoną, ar jau atėjo pavedimas. Mašina nebuvo ideali: vienas galinis langas kartais užsikirsdavo, salone buvo likęs įbrėžimas nuo sūnaus paspirtuko. Apie viską pasakiau, nes paskui aiškintis dėl tokių smulkmenų nesinorėjo.

Kai pinigai įkrito į sąskaitą, palengvėjo. Iš mašinos persinešiau likusius daiktus: avarinį trikampį, ratų raktą, seną telefono laidą, monetas iš porankio. Pirkėjas sakė, kad važiuos namo, o paskui pasirūpins perregistravimu. Aš tik pasakiau: – Gerai, tik nepamirškit susitvarkyti.

Dabar suprantu, kad man to sakinio neužteko. Tuo metu galvojau paprastai: suaugęs žmogus, nusipirko automobilį, žino, ką turi daryti. Jis kalbėjo ramiai, neskubėjo, dar paklausė, kur netoliese galima prisipūsti padangas. Man kažkodėl to užteko. Nors geras įspūdis dar nereiškia, kad viskas tikrai padaryta.

Pirmasis pranešimas atrodė kaip svetima klaida

Laiške buvo nurodyta data ir vieta, kur automobilis stovėjo nesumokėjęs už parkavimą. Tą dieną aš buvau darbe, o vakare su sūnumi vežiau dviratį taisyti į kitą miesto galą. Numeriai sutapo, automobilio duomenys irgi. Tada jau pasidarė neramu. Pirmiausia susiradau pirkėjo telefono numerį.

Jis neatsiliepė. Parašiau trumpai, kad gavau pranešimą dėl jau parduoto automobilio ir prašau perskambinti. Vakare atrašė: – Rytoj paskambinsiu, čia turbūt kažkoks nesusipratimas.

Kitą rytą nepaskambino. Bandžiau save raminti: gal darbe, gal pamiršo, gal telefonas išsikrovė. Po kelių dienų gavau dar vieną pranešimą, tik jau iš kitos vietos. Ant šaldytuvo po magnetuku atsirado dvi kopijos. Žmona į jas vis pažiūrėdavo, nieko iškart nesakė, bet matėsi, kad jai visa ši istorija nepatinka.

Skambučiai baigėsi pažadais, kurie nieko nepakeitė

Po antro pranešimo pirkėją pagaliau prisiskambinau. Jis aiškino, kad automobilį buvo davęs pavažinėti broliui, o su dokumentais užtruko, nes abu nespėja. Man tai nuskambėjo keistai, bet nesiruošiau rėkti telefonu. Pasakiau, kad man nebetinka vien laukti ir kad reikia šitą reikalą sutvarkyti, ne tik aptarinėti.

Jis vėl pažadėjo padaryti artimiausiu metu. Padėjau ragelį ir kelias minutes pastovėjau prie darbo stovėjimo aikštelėje. Supykau ant jo, aišku, bet ir ant savęs. Buvau per daug patenkintas, kad mašiną pardaviau greitai ir, kaip man tada atrodė, be jokių problemų. Greitai užbaigtas sandoris kartais toks būna tik iš pirmo žvilgsnio.

Žmona tą vakarą pasakė, kad nereikia laukti, kol viskas kažkaip savaime išsispręs. Nekaltino manęs, tik priminė, kad turime susirašinėjimą, pavedimo informaciją, kitus pardavimo duomenis. Reikia susidėti ir pasižiūrėti, ką galima daryti. Tada pirmą kartą normaliai prisėdau prie virtuvės stalo ir peržiūrėjau, ką buvau išsaugojęs. Paaiškėjo, kad dalį dalykų turėjau, bet nebuvau iki galo pasitikrinęs, ar automobilio perdavimo reikalai tikrai užbaigti.

Ne malonumas, o tvarka padėjo susigaudyti

Nusprendžiau nebesiremti vien pokalbiais telefonu. Susirašiau, kada automobilį pardaviau, kada gavau pranešimus, kada bendravau su pirkėju. Į vieną aplanką susidėjau turimas kopijas, pavedimo informaciją ir žinutes. Atrodytų, paprastas dalykas, bet man pačiam galva tapo aiškesnė. Iki tol nuo kiekvieno telefono garso krūptelėdavau – atrodydavo, kad vėl kažkas dėl tos mašinos.

Pasidomėjau, kur tokioje situacijoje galima pasitikrinti informaciją ir ką apskritai reikia daryti, jei pranešimai vis dar ateina buvusiam savininkui. Nesivaizdavau teisininku ir neklausiau patarimų tiesiog „palaukti“. Norėjau suprasti, ką galiu pagrįsti savo turimais duomenimis ir kur kreiptis, jei reikės. Kai pradėjau tvarkytis po vieną punktą, o ne nervintis dėl visko iš karto, pasidarė lengviau.

Pirkėjui parašiau dar kartą, šįsyk trumpai ir be mandagių prašymų. Parašiau, kad gaunu pakartotinius pranešimus, renku visą informaciją ir situaciją aiškinuosi oficialiai. Tą pačią dieną jis atrašė, nors iki tol dvi savaites buvo sunkiai pasiekiamas. Netrukus pranešė, kad automobilio dokumentus pagaliau susitvarkė.

Dėl dalies jau atėjusių pranešimų vis tiek teko aiškintis ir pateikti tai, ką turėjau. Nieko stebuklingo: vienur reikėjo palaukti atsakymo, kitur dar kartą patikslinti aplinkybes. Ir nepasakysiu, kad po to iškart pasijutau ramus – dar kurį laiką tikrinau, ar neateis kas nors naujo. Bet bent jau nebesėdėjau laukdamas, kol svetimas žmogus gal kada nors ištesės pažadą.

Po šios pamokos tikrinu ne tik raktelius

Dabar, jei parduodu daiktą, dėl kurio vėliau gali atsirasti rūpesčių, nebesiremiu vien tuo, kad žmogus pasirodė padorus. Tai nereiškia, kad visi nori apgauti ar kad reikia į kiekvieną žiūrėti įtariai. Žmonės tiesiog atidėlioja, pamiršta, perduoda reikalus giminaičiui, susipyksta su broliu arba penktą kartą sako „rytoj“. O pasekmės kartais pasiekia tą, kuris jau galvoja, kad sandoris seniai uždarytas.

Jeigu dar kartą patekčiau į tokią situaciją, sau priminčiau kelis paprastus dalykus:

• neatidėti galutinio patikrinimo, net jei pirkėjas atrodo patikimas;
• išsaugoti susirašinėjimą, perdavimo informaciją ir kitus su pardavimu susijusius duomenis;
• gavus pirmą pranešimą reaguoti ramiai, bet iškart, o ne laukti antro ar trečio;
• bendrauti raštu, kai žodiniai pažadai ima kartotis;
• jei neaišku, kur kreiptis, pasitikrinti oficialią informaciją, o ne kliautis kaimyno pasakojimu.

Man ši istorija nesibaigė dideliu konfliktu, bet keli vakarai prie virtuvės stalo tikrai buvo sugadinti. Ant šaldytuvo tų pranešimų jau nebėra, užtat vis dar kabo priminimas apie sūnaus būrelio mokestį, kurį vėl reikia pervesti. O kaip pasielgtumėte jūs, jei baudos pradėtų ateiti už automobilį, kurį jau seniai laikote parduotu?