Pirmą kartą prie savitarnos kasos su neįgaliu vaiku: pardavėja pasakė „mokykitės“, o už nugaros rinkosi eilė

„Tai mokykitės“, – pasakė pardavėja, kai antrą kartą paprašiau prieiti. Ji mostelėjo į ekraną, tarsi jame būtų parašytas atsakymas į visus mano klausimus, ir nuėjo prie kitos kasos. Viena ranka laikiau bananų kekę, kita mėginau patraukti pirkinių maišelį, o šalia manęs sūnus sėdėjo vežimėlyje ir tyliai stebėjo, kaip ekrane vėl atsiranda pranešimas, kad reikia darbuotojo pagalbos.

Už mūsų kažkas sunkiai atsiduso. Neatsisukau. Labiausiai norėjau kuo greičiau sumokėti ir išeiti, nors į parduotuvę buvome užsukę vos kelių produktų vakarienei. Dar prieš dešimt minučių sūnus džiaugėsi, kad šį kartą pats išsirinko, ką gaminsime.

Norėjome paprastai apsipirkti dviese

Mano sūnui Lukui vienuolika. Dėl judėjimo negalios jis naudojasi vežimėliu, o kai kurie rankų judesiai jam reikalauja daugiau pastangų. Jis pats pasako, kada reikia pagalbos, ir gana aiškiai primena, kai padedu nepaprašyta. Parduotuvėse mėgsta tikrinti mūsų sąrašą, ieškoti kainų ir spręsti, ar namuose tikrai jau baigėsi jo mėgstamas jogurtas.

Tą popietę pirkome makaronų, sūrio, pomidorų, pieno ir dar kelias smulkmenas. Prie įprastos kasos stovėjo žmonės su pilnais vežimais, o savitarnos zonoje buvo laisva vieta. Lukas paklausė, ar galime pabandyti ten. Iki tol kartu prie savitarnos kasos nebuvome atsiskaitę. Aš viena ja naudojausi retai, dažniausiai tuomet, kai rankose turėdavau du ar tris daiktus.

Pagalvojau, kad susitvarkysime. Man net patiko jo pasiūlymas. Pastūmėme krepšelį arčiau, radome vietą vežimėliui, susitarėme, kad aš imsiu prekes, o jis, kurias galės patogiai laikyti, nuskenuos. Pirmas pavyko pieno pakelis. Lukas pasuko jį kitu šonu, išgirdome signalą ir abu pažiūrėjome į ekraną.

Su kitais pirkiniais sekėsi lėčiau. Ekranas buvo aukštokai, todėl pasirinkimus dažniau spaudžiau aš. Dar reikėjo saugotis, kad maišelis nenuslystų ir netrukdytų vežimėlio ratui. Tai buvo ne pati patogiausia vieta, bet kol kas nejutau jokios nelaimės. Tiesiog mokėmės pasiskirstyti darbus.

Paprašiau pagalbos, nes kasa mūsų nebepraleido

Pirmą kartą kasa sustojo, kai jau padėtą sūrio pakuotę pakėliau, norėdama po ja pakišti minkštus pomidorus. Ekrane atsirado perspėjimas. Priėjusi darbuotoja kažką patvirtino ir pasakė, kad nuskenuotų prekių geriau nejudinti. Padėkojau. Ji nuėjo, o mes tęsėme.

Tada priėjome bananus. Radau vaisių pasirinkimą, bet nebuvau tikra, kurį iš kelių paveikslėlių spausti. Ant kekės buvo lipdukas, ekrane – skirtingi pavadinimai. Bandydama patikrinti informaciją patraukiau prekes, ir kasa vėl sustojo. Pradėjau jausti, kad viską darau per greitai ir dėl to tik labiau painiojuosi.

Pakėliau ranką ir pasakiau: „Atsiprašau, gal galite dar kartą padėti? Pirmą kartą čia apsiperkame kartu.“

Tuomet ir išgirdau tą „mokykitės“. Gal darbuotoja buvo pavargusi. Mačiau, kad ją kvietė ir kitur, kad vienu metu mirksėjo kelios kasos. Tačiau aš kaip tik ir mėginau išmokti – prašydama parodyti, ką daryti. Be jos patvirtinimo negalėjome tęsti net ir žinodami teisingą mygtuką.

Už mūsų jau laukė keli žmonės. Moteris su krepšeliu pasilenkė pažiūrėti, ar gretima kasa tuoj atsilaisvins. Vyras paklausė, ar ši kasa veikia. Atsakiau, kad veikia, tik laukiame pagalbos, ir pajutau, kaip kaista veidas.

Lukas patraukė rankas nuo pirkinių. „Mama, gal tu viską pati“, – pasakė. Nuo šito sakinio pasidarė sunkiau negu nuo pardavėjos tono. Jis nebuvo padaręs nieko blogo, bet jau mėgino pasitraukti, kad visiems būtų greičiau.

Šį kartą pasakiau tiksliai, ko mums reikia

Norėjau palikti krepšelį. Buvau pasiruošusi pasakyti, kad vakarienei sugalvosime ką nors iš to, ką turime namuose. Tačiau tada Lukas paklausė, ar spėjome nuskenuoti jo jogurtą. Pažiūrėjau į pirkinių sąrašą ekrane ir supratau, kad pati jau nebeseku, ką darome. Visa mano galva buvo užimta žmonėmis už nugaros.

Vėl kreipiausi į darbuotoją. Šį kartą pasakiau konkrečiai: „Kasa prašo jūsų patvirtinimo. Prašau ją atblokuoti ir parodyti, kuriuos bananus pasirinkti. Tada galėsime sumokėti.“

Ji priėjo. Patikrino prekę, paspaudė kelis mygtukus ir parodė pasirinkimą. Pasakiau, kad ankstesnė pastaba buvo nemaloni. Kad pagalbos prašiau todėl, jog buvome užstrigę, o ne todėl, kad nenorėjau nieko daryti pati.

Darbuotoja atsakė, kad viena prižiūri kelias kasas ir nespėja. Pasakiau, kad tai matau, bet nuo žodžio „mokykitės“ kasa nepradėjo veikti. Toliau nesiginčijome. Ji palaukė, kol užbaigėme skenavimą, ir paklausė, ar atsiskaitysime kortele.

Kortelę iš piniginės išėmė Lukas. Skaitytuvą jis pasiekė, todėl priglaudė pats. Išgirdęs patvirtinimą paprašė čekio. Padaviau jam, o pirkinius sudėjau aš. Niekas eilėje neplojo, niekas nepasakė gražios kalbos. Už mūsų stovėjusi moteris tiesiog truputį pasitraukė, kad galėtume patogiau išvažiuoti.

Sūnus paklausė, ar kitą kartą vėl galėsime pabandyti

Lauke pirmiausia atsiprašiau Luko, kad paskubėjau ir pradėjau nervintis. Jis pasakė, kad jam buvo įdomu skenuoti, tik nepatiko, kai visi laukė. Tada paklausė: „Kitą kartą gal galime eiti, kai mažiau žmonių?“

Atsakiau, kad galime. Ir kad jis neprivalo atsisakyti bandyti vien todėl, jog mums užtrunka ilgiau. Vis dėlto pati jau žinojau, ką daryčiau kitaip: prieš kraudama pirkinius pasižiūrėčiau, ar prie kasos pakanka vietos, ar Lukas pasiekia tai, ką nori naudoti, ir iš anksto paprašyčiau pagalbos su sveriamomis prekėmis.

Grįžusi parašiau parduotuvės administracijai. Nurodžiau laiką, kasą ir papasakojau, kas įvyko. Paminėjau, kad darbuotoja viena skubėjo tarp kelių klientų, tačiau prašiau atkreipti dėmesį ir į bendravimą, ir į tai, kaip pagalbos sulaukia savitarnos kasa negalintis pasinaudoti žmogus.

Tą vakarą Lukas padėjo ruošti vakarienę ir dar kartą išlankstė čekį. Tikrino, ar jame yra visi mūsų pirkiniai. Paskui padėjo jį šalia mano telefono: „Kitą kartą bananus jau žinosim.“

Aš irgi norėjau taip prisiminti tą apsipirkimą – kaip pirmą bandymą, po kurio kitą kartą bus lengviau. Tik pardavėjos pagalbos vis tiek galime prireikti. Norėčiau, kad jos prašydami nebesijaustume trukdantys.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!