Prekybos centre atsidarė nauja kasa. Iš eilės galo atbėgusi moteris aplenkė visus ir atsistojo pirma – ar tai normalu?

Stovėjau eilėje su krepšeliu, kuris jau pradėjo nemaloniai pjauti delną. Buvau užėjęs kelių produktų vakarienei, bet, kaip dažnai nutinka, prie jų prisidėjo skalbiklis, pienas, bulvės ir dar tai, ko žmona paprašė žinute.

Veikė viena įprasta kasa. Savitarnoje irgi laukė žmonės, o prie vieno aparato mirksėjo signalas, kviečiantis darbuotoją. Likau ten, kur atsistojau.

Prieš mane buvo dvi pirkėjos. Pirmoji jau krovė prekes ant juostos, antroji laikė nedidelį vežimėlį. Už manęs per kelias minutes susidarė dar penkių ar šešių žmonių eilė.

Kai prie gretimos kasos atėjo darbuotoja, visi truputį sujudome. Ji atsisėdo, prisijungė prie aparato, apsidairė ir pasakė:

– Galite pereiti čia, atidarau kasą.

Pakėliau savo krepšelį nuo grindų. Tuo metu pro mane beveik bėgte pralėkė moteris.

Ji atsistojo pirma ir pradėjo krauti prekes

Atpažinau ją, nes prieš minutę buvo sustojusi pačiame eilės gale. Turėjo ryškų pirkinių maišelį ir rankinį krepšelį, kuriame gulėjo gal penkios prekės.

Kol moteris su vežimėliu prieš mane spėjo apsisukti, naujai atbėgusi pirkėja jau dėjo produktus ant gretimos kasos juostos. Dar pasidėjo skirtuką, lyg užsiimdama vietą galutinai.

Pažiūrėjau į likusius žmones. Vyras už manęs kilstelėjo antakius. Moteris su vežimėliu sustojo pusiaukelėje tarp kasų ir grįžo atgal.

Man tai pasirodė taip akivaizdžiai nesąžininga, kad iš pradžių net nesugalvojau, ką sakyti. Buvau pasiruošęs judėti paskui anksčiau laukusią pirkėją, o gavosi, kad naują eilę jau užėmė žmogus iš pat galo.

Priėjau su krepšeliu ir pasakiau:

– Atsiprašau, mes visi čia jau laukėme.

Moteris atsisuko.

– Tai eikit. Kasa atsidarė.

– Aš apie tai, kad jūs stovėjote paskutinė.

Ji pažiūrėjo į juostą, tada vėl į mane.

– Čia nauja eilė. Kas pirmas priėjo, tas pirmas.

Pasijutau lyg ginčyčiausi dėl vietos autobuse

Pardavėja dar tvarkėsi prie kasos. Pažiūrėjo į mus, tačiau, matyt, nematė, kas iš kur atėjo. Man nesinorėjo paversti jos teisėja, bet ir apsimesti, kad nieko nenutiko, nebesugebėjau.

– Žmonės stovėjo prieš jus, – pakartojau. – Gal reikėjo leisti jiems pereiti pirmiems?

– Jūs gal labai skubat? – paklausė moteris.

Tas klausimas mane suerzino labiau negu jos manevras. Dabar turėjau aiškinti, ar mano laikas pakankamai svarbus, kad galėčiau pasakyti pastabą.

– Tiek pat, kiek ir jūs.

Ji atsisuko į pardavėją ir pradėjo dėlioti prekes brūkšniniais kodais į priekį. Pokalbis jai, regis, buvo baigtas.

Už manęs stovintis vyras tyliai pasakė:

– Palikit. Dėl kelių prekių neverta.

Supratau, ką jis turi galvoje. Nenorėjo triukšmo, kaip ir visi kiti. Bet išgirdęs pasijutau taip, lyg nepatogumą dabar kurčiau aš, nes prabilau, o ne žmogus, kuris visus aplenkė.

Paaiškėjo, kad jai „tik pora minučių“

Moteris išgirdo mūsų pokalbį.

– Aš čia penkis daiktus turiu. Jūs su pilnais krepšiais stovėsit pusvalandį.

Suskaičiavau akimis: du jogurtai, duona, kavos pakelis ir sūris. Iš tikrųjų nedaug. Jei būtų atsisukusi ir paprašiusi praleisti, tikriausiai būčiau sutikęs. Ne kartą taip dariau žmogui, laikančiam vieną butelį vandens ar bandelę.

– Galėjote paklausti, – pasakiau.

– Ko paklausti?

– Ar galime jus praleisti.

Ji papurtė galvą.

– Dieve, kiek problemų žmonės prisigalvoja.

Pardavėja tuo metu jau pradėjo skenuoti. Moteris išsitraukė telefoną, atsidarė lojalumo kortelę. Visi nutilome, nes ginčytis jai mokant būtų buvę dar keisčiau.

Žiūrėjau į jos pirkinius ir pats savęs klausiau, kodėl taip užkabino. Keturias ar penkias minutes būčiau galėjęs palaukti. Tą vakarą niekas nuo jų nepriklausė.

Tačiau labiausiai erzino jos įsitikinimas, kad viskas savaime suprantama. Ji pasinaudojo tuo, kad kiti dar dairėsi, ir paskui pateikė tai kaip mūsų pačių problemą.

Pardavėjos paprašiau vieno dalyko

Kai pirkėja išėjo, padėjau savo krepšelį ant juostos. Pardavėja pažvelgė į mane.

– Aš nemačiau, kas kur stovėjo, – pasakė.

– Suprantu. Jums nieko ir nesakau.

Ji pradėjo skenuoti mano prekes. Po kelių sekundžių pridūriau:

– Tik gal kitą kartą galėtumėt pakviesti konkrečiai kitą žmogų iš eilės? Nes dabar kas greitesnis, tas ir laimi.

Pardavėja linktelėjo.

– Kartais pakviečiam. Vis tiek būna, kad pribėga.

Jos balsas skambėjo pavargusiai. Tada pasidarė nepatogu, kad dar ir aš aiškinu, kaip jai dirbti. Atsiprašiau, jei pasirodė, kad pykstu ant jos.

– Viskas gerai, – atsakė. – Supratau.

Susimokėjau, susidėjau prekes į maišą. Moteris su vežimėliu, kuri pradžioje stovėjo prieš mane, vis dar laukė prie senosios kasos. Jos eilė pajudėjo lėčiau, nes priekyje kilo klausimas dėl prekės kainos.

Mane pamačiusi ji trumpai nusišypsojo. Aš tik gūžtelėjau pečiais. Galų gale ir pats išėjau anksčiau už ją, nors to visai neplanavau.

Namuose išgirdau: „Tai reikėjo likti savo eilėje“

Grįžęs papasakojau žmonai. Ji iškrovė pieną, įdėjo jį į šaldytuvą ir pasakė, kad prie naujai atidaromų kasų beveik visada taip nutinka.

– Aš dažniausiai net nebeinu. Kol visi persirikiuoja, mano eilė jau pajuda.

– Bet čia normalu?

– Įprasta. Nebūtinai normalu.

Jos atsakymas man pasirodė taiklesnis už viską, ką pats sugalvojau parduotuvėje.

Vėliau galvojau, kaip būtų atrodęs tas pats vakaras, jeigu moteris būtų tiesiog atsisukusi ir pasakiusi: „Labai atsiprašau, ar praleistumėte? Turiu tik kelias prekes.“ Gal kas nors būtų atsisakęs, gal visi būtų linktelėję. Bent jau būtume turėję galimybę atsakyti.

Dabar už mus buvo nuspręsta, kad palauksime.

Kitą kartą vėl pasakyčiau, tik trumpiau

Nesigailiu, kad prabilau. Gailiuosi tik to, kad paskui dar bandžiau ją įtikinti. Kai žmogus jau pareiškė, jog pirmas pribėgo ir todėl yra teisus, vargu ar pokalbis tarp kasos ir kramtomosios gumos lentynos pakeis jo nuomonę.

Kitą kartą pasakyčiau vieną sakinį: „Šie žmonės laukė prieš jus.“ Jei situacija liktų neaiški, ramiai kreipčiausi į darbuotoją ir leisčiau jai organizuoti eilę. O pats nesistengčiau peršaukti ar fiziškai užstoti kelio.

Dar nusprendžiau neskubėti vien todėl, kad kažkas atidarė kitą kasą. Su sunkiu krepšeliu lakstyti per prekybos centrą, saugant savo vietą, vis tiek nenoriu.

Praėjus kelioms dienoms vėl atsidūriau eilėje. Rankose turėjau du produktus, o prieš mane stovėjęs vyras krovė pilną vežimėlį.

Jis atsisuko, pažiūrėjo ir mostelėjo:

– Eikit pirmas, jums greitai bus.

Padėkojau ir praėjau. Susimokėjęs dar kartą atsisukau į jį linktelėti.

Visa situacija užtruko mažiau nei minutę. Ir visiems buvo aišku, kas ką praleido.