Pradėjau namie kepti duoną su raugu: po trijų mėnesių suskaičiavau, ar tai pigiau nei pirkti, ir kiek laiko tai iš tikrųjų užima

Šeštadienio rytą vėl gramdžiau prikibusios tešlos likučius nuo dubens ir vis žvilgčiojau į laikrodį, nes vaikai jau prašė pusryčių. Man 38-eri, gyvenu Kaune su vyru ir dviem mokyklinio amžiaus vaikais, dirbu biure, todėl virtuvėje paprastai ieškau ne hobio, o būdo greitai visus pamaitinti. Vis dėlto prieš tris mėnesius nusprendžiau pabandyti kepti duoną su raugu. Parduotuvėje mums patinkanti tamsesnė, sotesnė duona vis brango, o kartais pusę pakuotės vis tiek išmesdavome: per kelias dienas ji arba sudžiūdavo, arba niekas nebenorėdavo valgyti.

Iš pradžių man atrodė paprasta: jeigu miltai kainuoja mažiau nei kepalas, vadinasi, namuose kepti apsimoka. Po kelių savaičių supratau, kad ne viskas taip tiesiai. Reikia skaičiuoti ne vien miltus, sėklas ir orkaitę, bet ir savo laiką. Raugas nelabai dera su tuo režimu, kai grįžti vakare iš autobuso, rankinėje atšalę pietų dėžutės likučiai, o namuose dar laukia pamokos ir skalbiniai. Po trijų mėnesių buvau pasižymėjusi, ką pirkau, kiek kepalų iškepiau ir kiek kartų virtuvę teko tvarkyti po viso to.

Pirmas raugas pareikalavo daugiau kantrybės nei tikėjausi

Raugą užsiauginau iš paprastų ruginių miltų ir vandens, prisiskaičiusi visokių patarimų. Pirmomis dienomis jis atrodė įtartinai: vieną rytą burbuliavo, kitą vakarą stovėjo beveik be gyvybės, o kvapas buvo toks, kad vyras paklausė, ar tikrai šitą laikysime šaldytuve prie jogurtų. Aš ir pati nebuvau tikra. Vis tiek jį pamaitindavau, nors kelis kartus prisiminiau jau apsivilkusi pižamą.

Pirmas kepalas išėjo žemas, su kieta pluta ir lipnesniu vidumi, nei norėjau sau pripažinti. Vaikai suvalgė po riekę su sviestu, paskui vėl rinkosi įprastą duoną. Vyras pasakė: – Skonis geras, bet gal peilį reikėtų pagaląsti. Tą vakarą supykau ne tiek ant jo, kiek ant savęs. Buvau kažkodėl įsivaizdavusi, kad užteks rasti receptą internete ir viskas pavyks iš pirmo karto.

Vėliau nustojau kiekvieną kepalą laikyti egzaminu. Supratau, kad mūsų virtuvėje žiemą vėsiau nei vasarą, todėl tešla kyla skirtingai, o per skubėjimą subertos sėklos kartais susirenka viename kampe. Raugas dabar gyvena stiklainiuke šaldytuvo lentynoje, su ne iki galo užsuktu dangteliu. Didžiausias atradimas buvo ne receptas, o pastovus ritmas: vieną vakarą pamaitinu raugą, kitą užmaišau tešlą, o kepu tada, kai žinau, kad būsiu namuose.

Skaičiai ant šaldytuvo greitai atvėsino entuziazmą

Ant šaldytuvo magnetuku prispaudžiau mažą lapą ir pradėjau žymėtis kepimus. Neskaičiavau kiekvieno šaukšto vandens ar žiupsnio druskos, bet pasižymėjau miltų pakelius, sėklas, kartais pirktas avižas ir kiek kepalų iš to išėjo. Dažniausiai kepiau vieną didesnį arba du mažesnius kepalus per savaitę. Kai visi būname namuose, ypač lietingą savaitgalį, duona dingsta greitai.

Palyginau su duona, kurią iki tol dažniausiai pirkdavome prie namų esančioje parduotuvėje. Vienam naminiam kepalui ingredientai išeidavo pastebimai pigiau, ypač kai neprisidėdavau brangesnių sėklų ar riešutų. Bet pirmą mėnesį prisipirkau visko iš karto: kelių rūšių miltų, sėklų, kepimo formą, mentelę ir dar dėžutę tešlai. Todėl tas pirmas mano „sutaupymas“ banko programėlėje tikrai nepasimatė.

Po trijų mėnesių vaizdas pasidarė aiškesnis. Jei lyginu tik įprastus produktus, naminis kepalas dažniausiai kainavo mažiau nei mūsų mėgstama parduotuvinė duona, bet ne tiek mažiau, kad dėl jo verta būtų keltis auštant. Jei pirkčiau pigiausią baltą duoną, skirtumas būtų visai mažas. Namų duona man apsimokėjo tada, kai ji pakeitė brangesnį, mums iš tiesų patinkantį kepalą, o ne bet kokią duoną iš lentynos.

Perpjautas žemas raugo kepalas su lipniu vidumi ir sviestu patepta riekele.Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Daugiausia laiko suvalgė ne kepimas, o prisiminimas

Pačią tešlą sumaišyti užtrunka neilgai. Pasveriu miltus, vandenį, raugą, druską, išmaišau, vėliau kelis kartus užlankstau. Tai trumpi darbai. Kepant orkaitė dirba pati, tik namuose pasklinda kvapas ir vaikai pradeda vaikščioti pro virtuvę klausdami, kada jau bus galima pjauti. Aktyvaus darbo vienam kepalui man dažniausiai susidaro mažiau nei valanda, bet jis išsimėto per parą ar net ilgiau.

Sunkiausia pasirodė planuoti. Jeigu ketvirtadienį po darbo reikia važiuoti pas mamą, o penktadienį vaiko būrelis, negaliu tiesiog palikti tešlos ant stalo ir tikėtis, kad ji palauks. Kartą palikau ją per ilgai, nes užstrigau vaistinėje ir grįždama dar užsukau pieno. Tešla ištižo, kepalas buvo valgomas, bet toks platus, kad vaikai pavadino jį duonos blynu.

Pradėjau laikytis paprastos tvarkos: sekmadienį kepu, o trečiadienį ar ketvirtadienį pasižiūriu, ar reikia kito kepalo. Telefonas kišenėje dažnai būna nutildytas, tad vien priminimai man nepadėjo. Geriau suveikė užrašas ant šaldytuvo šalia sąskaitos už elektrą. Vyras irgi išmoko bent išimti raugą iš šaldytuvo, kai paprašau. – Tik nepyk, jeigu vėl pamiršiu, kiek ten vandens, – kartą pasakė jis. Ir tada pagalvojau, kad visa ši virtuvės tvarka neturėtų būti vien mano reikalas.

Ne kiekvienas kepalas šeimai pasirodė reikalingas

Man atrodė, kad naminė duona savaime bus geresnė visiems. Taip nenutiko. Dukra mėgsta tik tą variantą, kuriame mažiau grūdų, sūnus mieliau valgo dar šiltą riekę su sviestu, bet kitą dieną į dėžutę mokyklai prašo pirktinės, nes naminę sunkiau greitai sukramtyti per pertrauką. Vyras vertina skonį, tačiau visai teisingai pasakė, kad man nereikia kepti vien tam, jog įrodyčiau, kad galiu.

Buvo ir likučių klausimas. Naminio kepalo tekstūra kitokia nei supakuotos duonos, todėl paskutinės riekės po kelių dienų jau ne visiems patinka. Iš jų darau skrebučius, kartais apkepu su kiaušiniu, vieną kartą susmulkinau džiūvėsėliams. Bet jeigu iškepu per didelį kepalą vien dėl to, kad gražiai atrodo, jokio taupymo čia nebėra.

Dabar dažniau kepu mažesnį ir paprastesnį. Nustojau vaikytis labai skylėto vidaus, blizgančios plutos ir tokių pjūvių, kuriuos norėtųsi fotografuoti. Naudingiausias kepalas yra tas, kurį šeima suvalgo iki galo, o ne tas, kuriuo norisi pasigirti. Skamba akivaizdžiai, bet man reikėjo kelių sudžiūvusių galų duoninėje, kad tai iki galo suprasčiau.

Po trijų mėnesių palikau vietos ir pirktinei duonai

Dabar nebesakau, kad naminė raugo duona visada pigesnė, ir ji tikrai nėra greitesnė. Ji pigesnė už kai kurias mūsų pirktas duonas, jeigu kepu reguliariai, neperku kiekvienos internete pamatytos sėklos ir neišmetu pusės kepalo. Laiko ji reikalauja daugiau ne rankoms, o galvai: reikia prisiminti, numatyti ryto ir vakaro planus, palikti vietos šaldytuve. Kai savaitė ramesnė, man tas ritmas visai patinka.

Kai darbų daug, serga vaikai ar tiesiog grįžtu namo pavargusi ir su purvinais batais, nusiperku duonos ir nejaučiu dėl to kaltės. Raugas šaldytuve gali palaukti, o virtuvės stalviršis nebūtinai kiekvieną sekmadienį turi būti aplipęs miltais. Man padėjo keli paprasti principai:

• kepti tokio dydžio kepalą, kurį realiai suvalgome per kelias dienas;
• turėti vieną patikimą receptą, o naujoves bandyti tik tada, kai yra laiko;
• nevertinti pirmųjų kepimų pagal išvaizdą, o pagal tai, ar duona skani ir patogi valgyti;
• planuoti kepimą pagal šeimos savaitę, o ne bandyti šeimą priderinti prie tešlos.

Dar vis nerandu tokio peilio, kuris tvarkingai pjaustytų kietesnę plutą ir nesutraiškytų šilto vidaus. Gal kada nors nusipirksiu, o gal ir toliau pjaustysiu kaip išeina. Bet jau žinau, kad duonos kepimas man nėra nei stebuklingas taupymo būdas, nei pareiga. O kaip pasielgtumėte jūs: ar dėl mažesnės kainos ir skonio skirtumo skirtumėte laiką raugo duonai?