Šunį iš kaimo atsivežėme be čipo, nes ten niekas netikrino. Veterinaras pasakė, kad neregistruotas šuo – pažeidimas, už kurį gresia bauda
Veterinaras paklausė, ar šuo paženklintas mikroschema, o aš atsakiau beveik nesusimąsčiusi: „Ne, jis iš kaimo, ten niekas netikrino.“ Vos ištarusi supratau, kaip keistai tai nuskambėjo. Buvome nupirkę guolį, dubenėlius, pavadėlį, išrinkę geresnį maistą ir net susitarę, kas kurį rytą jį vedžios. Tačiau apie privalomą ženklinimą ir registraciją rimtai pagalvojome tik tada, kai veterinaras pasakė, kad už reikalavimų nesilaikymą numatyta bauda.
Šuo pas mus atsirado ne pagal iš anksto sudarytą planą. Su vyru nuvažiavome pas jo giminaičius į kaimą, o grįžome jau trise. Nedidelis rusvas mišrūnas visą popietę sekiojo mus po kiemą, atsisėsdavo prie kojų ir laukdavo, kol kas nors paglostys. Giminaitė pasakė, kad ieško jam namų. Jų pačių šuo jo neprisileido, todėl gyvūnus tekdavo laikyti atskirai.
Apie šunį namuose buvome kalbėję anksčiau. Vis atidėdavome: tai daug darbo, tai atostogos suplanuotos, tai neaišku, kaip susitvarkysime bute. O tą sekmadienį sprendimą priėmėme per pusvalandį. Vyras paklausė, ar tikrai noriu. Šuo tuo metu padėjo galvą man ant kelio, ir atsakymas pasirodė savaime aiškus.
Paklausėme apie maistą, bet ne apie dokumentus
Prieš išvažiuodami išsiaiškinome, ką jis ėda, ar moka eiti su pavadėliu, ar nebijo važiuoti automobiliu. Giminaitė davė jo dubenėlį ir seną apklotą. Sakė, kad šuniui maždaug metai, nors tikslios gimimo dienos nežinojo.
— O pas veterinarą buvote? — paklausiau jau prie automobilio.
— Reikės jums nuvežti, viską susitvarkysite, — atsakė ji.
Tuo pokalbis ir baigėsi. Nepaprašiau parodyti skiepų įrašų, nepasiteiravau apie registraciją. Kažkur buvau girdėjusi, kad šunims dedamos mikroschemos, bet mano galvoje tai siejosi su veislynais, kelionėmis į užsienį ir brangiais veisliniais augintiniais. Mūsų rusvas mišrūnas atrodė labai toli nuo visų tų formalumų.
Pakeliui sustojome gyvūnų prekių parduotuvėje. Išrinkau minkštą guolį, nors vyras sakė, kad pirmomis dienomis galėtume išsiversti su apklotu. Paėmėme petnešas, maisto, skanėstų ir žaislą, kurį naujasis šeimos narys pradėjo graužti dar automobilyje. Išleidome daugiau kaip šimtą eurų ir jautėmės tinkamai pasiruošę.
Vizitą klinikoje užrašiau artimiausiai dienai, kurią galėjau anksčiau išeiti iš darbo. Norėjau, kad šunį apžiūrėtų ir pasakytų, kokių skiepų bei kitų procedūrų reikia. Man atrodė, kad elgiuosi atsakingai. Tik vėliau supratau, kiek daug buvau palikusi prielaidoms.
„Iš kaimo“ nebuvo jokia išimtis
Klinikoje šuo buvo daug ramesnis už mane. Uostė grindis, žiūrėjo į už durų praeinančius žmones, o man ant kelių užšoko tik tada, kai laukiamajame sulojo kitas pacientas. Kabinete veterinaras pirmiausia paklausė, iš kur jį gavome ir kokius dokumentus turime.
Padėjau ant stalo telefoną su giminaitės atsiųstomis nuotraukomis. Dokumentų neturėjome jokių.
Gydytojas patikrino mikroschemos skaitytuvu. Nieko nerado. Tada ir pasakiau tą sakinį apie kaimą, kuriame niekas netikrino. Veterinaras nesijuokė ir nebarė. Tik ramiai paaiškino, kad vieta, kur šuo gyveno, pareigos nekeičia.
Šunų, kačių ir šeškų ženklinimas mikroschemomis bei registravimas Lietuvoje yra privalomas. Gyvūnas turi būti paženklintas ne vėliau kaip iki perdavimo kitam savininkui ar laikytojui, net jei perduodamas nemokamai. Jaunikliams nustatytas keturių mėnesių terminas nepanaikina pareigos paženklinti juos anksčiau, jeigu iki tol jie atiduodami naujam žmogui.
— Tai jis jau turėjo būti paženklintas, kai jį pasiėmėme? — pasitikslinau.
Gydytojas linktelėjo ir pradėjo aiškinti, ką dabar turime sutvarkyti. Man tuo metu galvoje sukosi mintis, kad prieš kelias dienas ilgiau rinkausi guolio spalvą, negu domėjausi šuns perdavimo tvarka.
Paklausiau ir apie baudą. Veterinaras pasakė, kad už ženklinimo bei registravimo reikalavimų pažeidimus numatyta administracinė atsakomybė. Vėliau pati pasitikrinau: pagal Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 1 dalį numatyta 30–120 eurų bauda, o už pakartotinį šioje dalyje nurodytą pažeidimą – 120–230 eurų.
Labiau už baudą įstrigo klausimas, kas būtų jam pasimetus
Iš pradžių, išgirdusi apie atsakomybę, pajutau norą teisintis. Juk šuns nepalikome likimo valiai, pasiėmėme į namus, nuvežėme pas veterinarą. Bet niekas manęs nekaltino, kad jo nemyliu. Buvo kalbama apie konkrečią neįvykdytą pareigą.
Gydytojas paaiškino, kad svarbu ne vien įdėti mikroschemą. Gyvūnas turi būti įregistruotas Gyvūnų augintinių registre, o duomenys turi būti teisingi. Būtent čia pagaliau supratau, kad „čipas“ nėra tiesiog dar viena procedūra prie skiepų sąrašo.
Prisiminiau pirmą vakarą mūsų kieme. Atidarėme automobilio dureles, šuo iššoko ir staiga patraukė prie kitoje gatvės pusėje ėjusio žmogaus. Pavadėlį laikė vyras, todėl viskas baigėsi gerai. Tačiau gyvūnas mūsų dar beveik nepažinojo. Nežinojo nei namų, nei įprasto pasivaikščiojimo kelio.
Namuose šitą epizodą buvome aptarę kaip ženklą, kad reikia tvirčiau laikyti pavadėlį. Klinikoje pirmą kartą pagalvojau, kaip ieškotume jo, jeigu būtų ištrūkęs. Turėjau kelias nuotraukas telefone ir žinojau, kad jis atsiliepia šaukiamas Rikiu. Tiek.
— Sutvarkome viską, ko reikia, — pasakiau veterinarui. — Tik paaiškinkite, ką dar turėčiau patikrinti.
Susitarėme dėl ženklinimo, registracijos ir tolesnės priežiūros. Skambinau giminaitei tikslintis informacijos, kurios klinikoje negalėjau pasakyti. Šį kartą jau užsirašinėjau atsakymus, užuot galvojusi, kad vėliau kaip nors prisiminsiu.

Giminaitė nustebo: „Pas mus visi taip laiko“
Grįžusi paskambinau dar kartą ir papasakojau apie ženklinimo reikalavimą. Giminaitė nuoširdžiai nustebo. Pasakė, kad aplinkui žmonės šunis augina metų metus ir niekas nevaikšto tikrinti, ar jie registruoti.
— Bet tai nereiškia, kad nereikia, — atsakiau.
Ištarusi atpažinau savo pačios ankstesnį argumentą. Dar prieš valandą klinikoje buvau sakiusi beveik tą patį: niekas netikrino, vadinasi, neatrodė svarbu. Nenorėjau jos mokyti ar pradėti ginčo. Paprašiau tik ateityje, jei kam nors perduos gyvūną, pirmiausia išsiaiškinti tvarką.
Vakare vyras paklausė, kaip praėjo vizitas. Pasakiau, kad šuo laikėsi puikiai, o man buvo nejauku.
— Dėl ko?
— Dėl to, kad nuvažiavau su mintimi, jog viską padarėme gerai. O paskui paaiškėjo, kad apie dubenėlius žinau daugiau negu apie registraciją.
Jis atsisėdo šalia ir paglostė ant kilimo išsitiesusį Rikį. Kurį laiką abu tylėjome. Šuo, aišku, dėl mūsų pokalbio nesijaudino. Buvo sotus, pavargęs po pasivaikščiojimo ir jau apsisprendęs, kad minkštas guolis neprilygsta vietai prie mūsų kojų.
Baudos per vizitą negavome – atvykome į kliniką pasirūpinti gyvūnu, o veterinaras paaiškino reikalavimus ir padėjo sutvarkyti tai, kas buvo neatlikta. Tačiau iš pokalbio neišsinešiau minties, kad galima nesirūpinti tol, kol kas nors perspės.
Dabar namuose saugau šuns dokumentus vienoje vietoje ir pasitikrinu registracijos duomenis. Kai kas nors paklausia, kiek rūpesčių atsirado parsivežus augintinį, papasakoju ir šitą istoriją. Ne todėl, kad norėčiau išgąsdinti bauda. Tiesiog pati žinau, kaip lengva visas pastangas skirti pirkiniams ir nepastebėti to, ką reikėjo išsiaiškinti dar prieš įsodinant šunį į automobilį.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


