Sūnus per vasarą užsidirbo daugiau kaip 5 000 eurų: dirbo statybose keturias dienas per savaitę, bet lengvais pinigais jų nevadina

Kai sūnus pasakė, kiek per vasarą uždirbo, paprašiau parodyti. Ne todėl, kad juo nepasitikėčiau. Tiesiog galvoje buvau suskaičiavusi gerokai mažiau.

Jis atsidarė banko programėlę, perėjo per įplaukas ir padėjo telefoną ant stalo.

– Penki tūkstančiai keturi šimtai aštuoni.

Pažiūrėjau į vyrą. Tas tik linktelėjo. Pasirodo, jie apie tai jau buvo kalbėję.

Sūnui dvidešimt. Vasarą jis dirbo statybose, keturias dienas per savaitę po aštuonias valandas. Penktadieniais būdavo namuose, todėl man kartais net atrodydavo, kad jo vasara visai nebloga: keturias dienas padirba, tris ilsisi.

Dabar suprantu, kad labiausiai matydavau tas dienas, kai jis buvo namuose. Kaip atrodė kitos keturios, pamačiau tik vasarai įsibėgėjus.

Darbą susirado ne per skelbimą, bet atlygio už pažintį niekas nemokėjo

Apie darbą jis pradėjo kalbėti dar pavasarį. Buvo baigęs pirmą kursą ir norėjo per vasarą užsidirbti. Iš pradžių žiūrėjo sandėlius, prekių surinkimą, kelis pasiūlymus kavinėse. Vienur netiko grafikas, kitur paskambinus paaiškėdavo, kad reikia žmogaus ilgesniam laikui, ne vien vasarai.

Galiausiai vyras užsiminė pažįstamam, kuris su savo brigada dirba statybose. Tam kaip tik reikėjo pagalbininko.

Tai nebuvo visiškai pirmas sūnaus susidūrimas su tokiu darbu. Ankstesnę vasarą jis kelias savaites buvo padėjęs remontuoti giminaičių namą, šiek tiek suprato, kokia darbų tvarka. Bet nuo to iki savarankiško meistro dar buvo toli.

Jis iš anksto paklausė, ką reikės daryti, kiek valandų dirbs ir kiek už jas gaus. Susitarė dėl keturių darbo dienų, po aštuonias valandas. Jo galutinis atlygis, perskaičiavus į dirbtą laiką, buvo 13 eurų už valandą į rankas.

Kai pirmą kartą išgirdau sumą, man ji pasirodė gera. Net vyrui pasakiau, kad ne visur žmogus tiek gauna jau turėdamas patirties.

Jis atsakė:

– Tegul pradeda. Pamatysim, ar pats norės likti.

Sūnus liko. Bet pirmą savaitę buvo akivaizdu, kad tikėjosi kiek kitokio darbo.

Vakare kartais net nebespėdavo normaliai pavalgyti

Jo darbas nebuvo stovėti šalia ir paduoti vieną kitą įrankį. Reikėjo nešti medžiagas, jas iškrauti, tvarkyti darbo vietą, surinkti atliekas, paruošti tai, ko tuo metu reikia meistrams. Kai vieną užduotį baigdavo, atsirasdavo kita.

Pirmomis dienomis grįždavo ir pradėdavo pasakoti, ką darė. Paskui dažniau pirmiausia eidavo į dušą.

Vieną vakarą pašildžiau jam vakarienę. Pasakė, kad tuoj ateis, tik trumpam priguls. Po pusvalandžio nuėjau pažiūrėti – miega su marškinėliais, telefonas šalia, šviesa kambaryje įjungta.

Nepažadinau. Padėjau maistą į šaldytuvą.

Rytais keldavosi anksčiau už mane. Pirmą savaitę dar kelis kartus paklausiau, ar tikrai atsikėlė. Vėliau nebereikėjo. Pasidėdavo drabužius, susiruošdavo maisto, vakare pasitikslindavo, kur kitą dieną jį paims važiuojanti brigada.

Buvo ir tokių rytų, kai iš veido mačiau, kad nenori niekur važiuoti. Bet jeigu paklausdavau, ar viskas gerai, atsakydavo:

– Gerai, mama. Tiesiog dar neatsibudau.

Jo penktadieniai irgi ne visada atrodė taip, kaip buvau įsivaizdavusi. Kartais išvažiuodavo susitikti su draugais, tačiau kartais pusę dienos tiesiog ilsėdavosi. O aš pradžioje dar pajuokaudavau, kad štai, jau trys laisvos dienos prasidėjo.

Po kurio laiko nustojau.

Suma susidarė iš valandų, o ne iš vieno ypatingo uždarbio

Kai susėdome visko suskaičiuoti, paaiškėjo, kad jokios paslapties nėra. Per trylika savaičių susidarė 52 darbo dienos. Po aštuonias valandas – iš viso 416 valandų. Padauginus iš jo sutarto galutinio valandinio atlygio, išėjo tie patys 5 408 eurai.

Jokio slapto papildomo darbo vakarais jis neturėjo. Savaitgaliais dar kažkur uždarbiauti irgi nevažinėjo.

Tiesa, nesakyčiau, kad tokį pasiūlymą gali gauti kiekvienas atėjęs vasarai. Jam pasisekė patekti pas žmones, kuriems reikėjo darbuotojo ir kurie už atliktą darbą atsiskaitė taip, kaip susitarė. Ta pažintis padėjo patekti į brigadą. Bet rytą keltis ir visą dieną dirbti vis tiek reikėjo jam pačiam.

Darbų vadovas kartą vyrui pasakė, kad sūnaus nereikia nuolat raginti. Man buvo malonu tai išgirsti, nors namuose tikrai būna dienų, kai šiukšlių maišą jis apeina kelis kartus.

Pati jam tą ir pasakiau.

Jis nusijuokė:

– Ten man už tai moka.

Bent jau sąžiningas atsakymas.

Uždirbo daugiau kaip penkis tūkstančius, bet tiek nesusitaupė

Šitą skirtumą irgi išsiaiškinome. Kai pasakiau sesei, kiek sūnus uždirbo, ji iškart paklausė, ar jau turi penkis tūkstančius santaupų.

Ne, tiek sąskaitoje neliko.

Jis pats mokėjo už dalį savo išlaidų, važinėjo, susitikdavo su draugais, nusipirko kelis daiktus. Mes jo vasarą neišlaikėme visiškai atskirai nuo šeimos: gyveno namuose, valgė tai, ką gaminome, nereikėjo mokėti nuomos. Tai irgi padėjo išsaugoti didesnę uždarbio dalį.

Didžiąją sumą nusprendė pasilikti mokslo metams. Dar pavasarį kalbėjo apie automobilį, bet vasaros pabaigoje jau nebeskubėjo.

Man net buvo keista. Tikėjausi, kad vos gavęs daugiau pinigų pradės žiūrėti skelbimus ir reikės aiškinti, kiek kainuoja ne vien automobilį nusipirkti.

O jis pats pasakė, kad kol kas apsieis. Suprato, jog nusipirkus liktų mažiau, nei norėtų, o rudenį tokio pat darbo grafiko su studijomis nesuderins.

Grįžęs į paskaitas dar kurį laiką skaičiavo pirkinį darbo valandomis

Nenoriu pasakoti, kad per vieną vasarą sūnus staiga tapo visiškai kitu žmogumi. Jo kambarys kartais ir toliau atrodo taip pat, lėkštės stebuklingai ne visada pasiekia indaplovę. Bet su pinigais pasidarė atsargesnis.

Kartą parduotuvėje žiūrėjo sportinius batelius. Paėmė dėžę, pasižiūrėjo kainą ir padėjo atgal.

Paklausiau, ar nepatiko.

– Patiko. Tik už tokius beveik visą dieną reikėtų dirbti.

Pirmą kartą iš jo išgirdau tokį skaičiavimą. Anksčiau tiesiog sakydavo, kad brangu.

Brigada buvo pasiūliusi ir vėliau prisidėti, kai turės laisvesnio laiko. Jis neatsisakė, bet pažadų, kad važinės kiekvieną penktadienį, nedavė. Sakė, pirmiausia pasižiūrės paskaitų tvarkaraštį.

O kai pažįstama išgirdo apie jo vasaros uždarbį ir pasakė, kad jaunimui dabar gerai – per kelis mėnesius galima tiek susirinkti, – sūnus tik atsakė:

– Galima. Tik tuos mėnesius reikia atidirbti.