Uždariau individualią veiklą ir grįžau dirbti pagal darbo sutartį. Uždirbu 300 eurų mažiau, bet pirmą kartą per penkerius metus atostogavau be kompiuterio

Kompiuterį iš lagamino išėmiau likus dešimčiai minučių iki išvažiavimo. Jis jau gulėjo tarp drabužių, įkroviklis buvo šoninėje kišenėje. Įsidėjau beveik negalvodamas – kaip dantų šepetėlį ar telefono laidą.

Žmona pamatė, kai tikrinau, ar nieko nepamiršau.

– Kam tau jis?

– Dėl visa ko.

– Kokio?

Stovėjau prie atviro lagamino ir bandžiau sugalvoti konkretų atsakymą. Klientų nebeturėjau. Projektus naujame darbe buvau perdavęs kolegai, atostogos suderintos. Niekas neturėjo man siųsti pataisymų ar prašyti „tik greitai pažiūrėti“.

Išėmiau kompiuterį ir padėjau ant darbo stalo. Dar grįžau paimti įkroviklio, nes buvau palikęs lagamine.

Pirmą kartą per penkerius metus į atostogas važiavau be jų abiejų.

Iš pradžių savarankiškas darbas man labai patiko

Individualią veiklą pradėjau išėjęs iš įmonės, kurioje buvau išdirbęs beveik dešimtmetį. Kūriau interneto svetaines, prižiūrėjau elektronines parduotuves, atlikdavau smulkius programavimo darbus.

Turėjau kelis pažįstamus klientus, pirmi užsakymai atėjo gana greitai. Patiko tartis pačiam, rinktis projektus, nepraleisti ryto spūstyse. Kai dukrą reikėdavo nuvežti pas gydytoją, nereikėdavo niekam aiškinti, kodėl manęs kelias valandas nebus.

Pirmus metus visiems sakiau, kad reikėjo ryžtis anksčiau.

Dirbau daug, bet tada tas nuovargis atrodė malonus. Susikūriau kažką savo. Klientui patiko, jis rekomendavo kitam, gavau didesnį užsakymą. Vakare uždarydavau kompiuterį ir dar norėdavau žmonai papasakoti, ką pavyko padaryti.

Vėliau pasakodavau vis rečiau. Dažniausiai sakydavau, kad dar truputį padirbėsiu.

Laisvas grafikas pamažu užėmė visą savaitę

Klientų daugėjo, o aš nenorėjau atsisakyti nė vieno. Bijojau, kad kitą mėnesį užsakymų gali būti mažiau. Vieną savaitę turėjau laisvesnį ketvirtadienį, kitą dirbau abu savaitgalio vakarus.

Prie paties darbo prisidėjo sąmatos, pasiūlymai, susirašinėjimas, sąskaitos ir priminimai apie neapmokėtas sąskaitas. Kartais pusę dienos praleisdavau prie kompiuterio, o klientui dar nebūdavo ko parodyti.

Blogiausia buvo tai, kad visada galėjau ką nors padaryti. Atsakyti į laišką, pataisyti mygtuką, patikrinti, kodėl neveikia užsakymas.

Per vakarienę telefonas gulėdavo šalia lėkštės. Pamatęs kliento vardą paimdavau jį „tik perskaityti“. Žmona tęsdavo pokalbį, kol suprasdavo, kad nebesiklausau.

Kartą dukra parodė piešinį, kurį parsinešė iš mokyklos. Pasakiau „gražu“, nepakėlęs akių nuo ekrano.

– Tu net nepažiūrėjai, – pasakė ji.

Pažiūrėjau. Pagyriau dar kartą. Ji jau nebelaukė.

Atostogoms išvažiuodavo šeima, o aš paskui jas atsiveždavau darbą

Pirmą vasarą kompiuterį pasiėmiau dėl vieno projekto. Reikėjo užbaigti iki pirmadienio, o išvažiuoti buvome suplanavę penktadienį. Atrodė protingas kompromisas: kelias valandas padirbėsiu, visi turėsime atostogas.

Kitą kartą jau net nesvarsčiau, ar imti. Klientų svetainės veikė ir tada, kai aš gulėjau prie jūros.

Turėjau mėgstamą sakinį: „Dirbsiu tik rytais.“ Skambėjo visai neblogai, kol paaiškėdavo, kad rytas baigiasi vienuoliktą, tada reikia dar sulaukti atsakymo, o po pietų – pataisyti tai, ką atsiuntė.

Vienais metais šeima išėjo į paplūdimį be manęs. Pažadėjau prisijungti po pusvalandžio. Kai atėjau, vaikai jau buvo pavalgę, maudęsi ir norėjo atgal į kambarį.

Žmona nebarė. Tik ištiesė rankšluostį, kurį buvo man atsinešusi.

Tas rankšluostis kažkodėl liko atmintyje geriau už visus didesnius mūsų ginčus.

Sprendimą priėmiau ne po nesėkmės

Mano veikla nebankrutavo. Tai svarbu pasakyti, nes pažįstami vis klausinėjo, kas nutiko, kai pranešiau ieškantis darbo.

Užsakymų buvo. Vienais mėnesiais uždirbdavau gerai, kitais – vidutiniškai. Tačiau net gerą mėnesį atsikeldavau pavargęs. Sekmadienį po pietų jau pradėdavau galvoti apie pirmadienį.

Vieną vakarą sėdėjau prie kompiuterio ir laukiau kliento patvirtinimo. Laikrodis rodė beveik dešimtą. Dukra prieš miegą užėjo atsisveikinti.

– Tu rytoj irgi dirbsi?

– Rytoj šeštadienis.

Ji pažiūrėjo į mane, tada į ekraną.

– Tai žinau.

Kai uždarė duris, dar kurį laiką sėdėjau nejudėdamas. Klientas tą vakarą nebeatsakė. Darbą galėjau būti baigęs prieš dvi valandas.

Po savaitės atnaujinau gyvenimo aprašymą.

Darbo pasiūlymas finansiškai neatrodė geresnis

Įmonė, į kurią įsidarbinau, pasiūlė maždaug trimis šimtais eurų mažiau, negu man vidutiniškai likdavo iš individualios veiklos. Tą skirtumą skaičiavau ne vieną vakarą.

Negalėjome apsimesti, kad tie pinigai nereikalingi. Turėjome būsto įmoką, vaikų išlaidų, senstantį automobilį. Su žmona peržiūrėjome mėnesio biudžetą ir susitarėme, ką reikėtų sumažinti.

Labiausiai bijojau ne pinigų. Atrodė, kad grįždamas į samdomą darbą prisipažįstu nesugebėjęs. Buvau tiek kartų aiškinęs, kaip gerai dirbti sau, kad dabar pačiam buvo sunku pasakyti: man nebegerai.

Per pokalbį su būsimu vadovu ilgai klausinėjau apie darbo laiką. Ar reikės budėti, kaip sprendžiami vakariniai gedimai, kas pavaduoja per atostogas. Nenorėjau pats prisigalvoti gražesnių sąlygų, negu iš tikrųjų siūloma.

Tik tada priėmiau pasiūlymą.

Klientus perdaviau, o įprotis liko

Veiklą uždariau palaipsniui. Užbaigiau sutartus darbus, klientams pranešiau iš anksto, daliai padėjau susirasti kitus specialistus. Kelis vakarus praleidau tvarkydamas dokumentus ir perduodamas prieigas.

Sunkiausia buvo vienam ilgamečiam klientui pasakyti, kad nebegalėsiu jo prižiūrėti savaitgaliais.

– Gal bent smulkmenas kartais? – paklausė.

Norėjau sutikti. Būtų likę papildomų pajamų, pažįstamas darbas. Tačiau supratau, kad būtent taip ir grįžčiau prie seno ritmo.

Atsisakiau.

Pirmą mėnesį naujame darbe vakarais vis tikrinau paštą. Darbinį telefoną padėdavau šalia savęs, nors niekas neskambino. Penktą valandą užversti kompiuterį atrodė lyg palikti nebaigtą pamainą.

Kartą kolega, matydamas, kad dar sėdžiu, paklausė:

– Kažkas skubaus?

– Ne. Noriu pabaigti.

– Tai rytoj pabaigsi. Čia niekas per naktį neprapuls.

Iš pradžių jo ramumas net erzino. Paskui pradėjau mokytis taip pat.

Per pirmas atostogas vis laukiau, kad manęs prireiks

Pirmą rytą prie jūros pabudau anksčiau už šeimą ir automatiškai paėmiau telefoną. Patikrinau žinutes, paskui paštą. Nieko.

Antrą dieną patikrinau dar kartą. Kolega, kuriam perdaviau darbus, buvo parašęs prieš išvažiuojant: „Viskas aišku, gero poilsio.“ Naujų klausimų nebuvo.

Vakare su dukra išėjome pasivaikščioti. Ji rinko plokščius akmenis, rodė, kurie tinkami mėtyti į vandenį. Aš ėjau šalia, telefonas buvo kambaryje.

Po kurio laiko ji paklausė:

– Mes niekur neskubam?

– Ne.

– Tai galim dar iki ano tako?

Nuėjome. Paskui dar toliau. Grįžome gerokai sutemus, žmona jau buvo pradėjusi ruoštis mūsų ieškoti.

Tą vakarą pirmą kartą per ilgą laiką buvau pavargęs nuo vaikščiojimo.

Trijų šimtų eurų vis dar pasigendu

Nenoriu sakyti, kad pinigai tapo nesvarbūs. Kai ateina didesnė sąskaita ar reikia remonto, prisimenu ankstesnes pajamas. Kartais pagalvoju, jog galėčiau pasiimti vieną mažą užsakymą vakarams.

Kol kas neimu. Pirmiausia pasižiūriu, ką jau esu pažadėjęs šeimai ir sau.

Naujas darbas irgi turi sunkumų. Būna skubių užduočių, nepatenkintų žmonių, dienų, kai norisi greičiau namo. Tačiau dabar galiu perduoti klausimą kolegai. Ne kiekvienas nesklandumas baigiasi mano asmeniniu vakaru.

Po atostogų grįžęs radau kompiuterį ten, kur palikau prieš išvažiuodamas. Įkroviklis gulėjo šalia. Žmona paklausė, ar bent kartą jo pasigedau.

Pagalvojau ir pasakiau, kad pirmą dieną.

– O paskui?

– Paskui nebuvo kada.

Ji nusijuokė. Tą popietę dukra buvo pasikvietusi mane parodyti iš kelionės parsivežtų akmenų. Buvau pažadėjęs padėti išrinkti gražiausius. Šįkart nuėjau iškart.