Visi Simoną laiko rūpestinga dviejų vaikų mama – tačiau 37-erių moteris slepia tiesą, kurios nedrįsta pasakyti net vyrui

Iš šalies Simonos gyvenime nėra nieko, kas verstų įtarti, kad ji savyje nešiojasi didelę paslaptį. Jai 37-eri, ji dirba kosmetologe, yra ištekėjusi ir augina du vaikus – keturiolikmetį sūnų ir devynerių dukrą. Rytais namuose skubama į mokyklą ir darbą, vakarais ruošiama vakarienė, tikrinami namų darbai, tariamasi dėl būrelių ir savaitgalio planų.

Simona pasirūpina, kad vaikams nieko netrūktų. Žino, kada sūnui kontrolinis, kada dukrai reikia naujų sportinių batelių, prisimena vizitus pas gydytojus, gimtadienius ir mokyklos renginius. Aplinkiniai ją laiko rūpestinga mama.

Tačiau yra viena tiesa, kurios ji niekada nepasakė nei draugėms, nei artimiesiems, nei savo vyrui.

Simona niekada nenorėjo vaikų.

Ji savo vaikus myli. Jai skaudėtų, jei jiems kas nors nutiktų, ir ji dėl jų padarytų labai daug. Tačiau jeigu galėtų grįžti į laiką prieš keturiolika metų ir pasirinkti iš naujo, motinystės ji nesirinktų.

Būtent ši mintis ilgus metus vertė ją jaustis bloga mama.

Ji vis laukė, kada atsiras noras turėti vaikų

Dar būdama dvidešimties Simona pastebėdavo, kaip draugės kalba apie būsimų vaikų vardus, vestuves, didesnius butus ir šeimos gyvenimą. Ji pati tokių svajonių neturėjo.

Tačiau tuo metu jai nė nekilo mintis, kad galima tiesiog neturėti vaikų.

Atrodė, kad gyvenimas turi tam tikrą eigą: baigi mokslus, pradedi dirbti, sutinki žmogų, susituoki, susilauki vaikų. Taip gyveno jos tėvai, taip gyveno draugai, apie tai kalbėjo aplinkiniai.

Todėl į savo abejones Simona nežiūrėjo rimtai. Galvojo, kad dar per jauna. Kad noras atsiras vėliau.

Kai sutiko būsimą vyrą, jis nuo pat santykių pradžios neslėpė norintis šeimos ir vaikų. Simona pasakė, kad ir ji norėtų.

Šiandien ji pripažįsta, kad net tada melavo ne tiek vyrui, kiek pačiai sau.

„Man atrodė, kad jeigu nenoriu vaikų, su manimi kažkas negerai. Todėl paprasčiau buvo galvoti, kad vieną dieną užsinorėsiu“, – taip savo tuometinę būseną ji vėliau apibūdino psichologei.

Gimus sūnui Simona tikėjosi pajusti tai, apie ką kalbėjo kitos moterys

Kai Simona pirmą kartą pastojo, visi labai džiaugėsi. Vyras buvo laimingas, būsimi seneliai laukė anūko, draugės klausinėjo apie vardus ir ruošė dovanas.

Simona laukė, kada tas pats džiaugsmas ateis ir jai.

Ji tikėjo, kad gal viskas pasikeis gimus vaikui. Gal motinystės jausmas atsiras tą akimirką, kai pirmą kartą paims kūdikį ant rankų.

Sūnų ji pamilo. Tačiau kartu motinystė jai tapo kur kas sunkesnė, nei ji buvo pasirengusi pripažinti. Nuolatinis nuovargis, atsakomybė, miego trūkumas ir jausmas, kad tavo laikas daugiau nepriklauso tau… Tai Simoną slėgė.

Ji stebėjo kitas mamas, kurios kalbėjo, kad vaikas suteikė jų gyvenimui prasmę, ir tyliai galvojo, kodėl pati taip nesijaučia.

Po penkerių metų gimė dukra. Antrasis vaikas taip pat nebuvo Simonos svajonė. Tačiau vyras norėjo dviejų vaikų, o ir pačiai Simonai atrodė, kad taip „teisinga“. Sūnui reikės sesers ar brolio, šeima su dviem vaikais atrodys pilnesnė.

Ir ji vėl pasirinko tai, ko tikėjosi kiti.

Grįžusi namo ji kartais labiausiai nori tik tylos

Simona mėgsta savo darbą. Kosmetologe dirba jau daug metų, turi nuolatinių klienčių ir mėgsta jausmą, kad jos darbas turi aiškią pradžią ir pabaigą.

Tačiau dirbdama ji visą dieną bendrauja su žmonėmis. Todėl kai vakare užrakina salono duris, kartais svajoja tik apie vieną dalyką – grįžti į tuščius namus, nusiprausti po dušu, atsigulti ant sofos ir bent valandą su niekuo nekalbėti.

Tačiau namuose jos laukia šeima.

„Mama, ką valgysim?“

„Mama, padėsi su matematika?“

„Mama, rytoj reikia atsinešti spalvoto popieriaus.“

Simona gamina vakarienę, peržiūri elektroninį dienyną, klausia, kaip sekėsi mokykloje, primena apie namų darbus, suranda pamestus daiktus.

Ji viską padaro.

Tačiau būna vakarų, kai viduje galvoja: „Aš taip nenoriu dabar viso šito.“

Tada iš karto pasijunta kalta.

Nes vaikai dėl to nekalti.

Grįžusi namo ji kartais labiausiai nori tik tylosNuotrauka: Sukurta DI

Labiausiai ją gąsdina mintis, kad vaikai tai jaučia

Simona ilgą laiką tikėjo, kad svarbiausia tinkamai atlikti savo pareigas. Jeigu vaikai pavalgę, aprengti, prižiūrėti ir jais domimasi, vadinasi, ji gera mama.

Tačiau laikui bėgant pradėjo abejoti.

Ji pastebėjo, kad sūnui pasakojant ilgą istoriją apie mokyklą kartais tik pusiau klausosi. Kad dukrai prašant dar pabūti šalia prieš miegą ji mintyse jau laukia akimirkos, kai galės uždaryti kambario duris ir likti viena.

Kartą dukra netikėtai paklausė: „Mama, tau su mumis nuobodu?“

Simona iš karto atsakė, kad ne. Tačiau tas klausimas jai įstrigo. Ji pradėjo galvoti, kad vaikai galbūt daug geriau jaučia emocinį atstumą, nei suaugusiesiems atrodo.

Būtent tai jai skaudžiausia. Ji bijo, kad jos vaikai vieną dieną prisimins ne tai, kiek daug ji dėl jų padarė, o jausmą, kad mama visada norėjo būti kitur…

Kai vyras užsimena apie trečią vaiką, ji viską paverčia juoku

Kartais vyras pusiau rimtai užsimena, kad būtų smagu turėti dar vieną vaiką. Dabar, kai sūnus ir dukra jau didesni, jam atrodo, kad namuose netrukus taps per tylu.

Simona tokiais momentais iš karto pajuokauja.

„Gal užteks mums ir dviejų.“

Arba:

„Jeigu labai nori, kitą kartą gimdysi pats.“

Vyras nusijuokia, ir tema baigiasi.

Tačiau jam nežinoma tikroji priežastis – Simona ne tik nenori trečio vaiko. Ji žino, kad motinystės dar kartą rinktis nenorėtų apskritai.

Vyrui ji to niekada nėra pasakiusi. Ir kol kas neįsivaizduoja, kad galėtų.

„Kaip žmogui pasakyti, kad mūsų vaikus myliu, bet jeigu būčiau tada geriau pažinojusi save, jų nebūčiau turėjusi?“ – tokį klausimą ji ne kartą kėlė per pokalbius su psichologe.

Prieš dvejus metus ji pirmą kartą pasakė tai garsiai

Iki tol Simona apie savo mintis nekalbėjo su niekuo. Ji buvo įsitikinusi, kad sakinys „jeigu galėčiau rinktis dar kartą, vaikų neturėčiau“ automatiškai reikštų: „Aš nemyliu savo vaikų.“

Tačiau pati ji šių dviejų dalykų netapatina.

Ji myli būtent savo sūnų ir dukrą – konkrečius žmones, kurių charakterį, juoką, baimes ir įpročius pažįsta nuo gimimo.

Tačiau pats motinos vaidmuo nėra gyvenimas, kurį ji būtų pasirinkusi sąmoningai.

Prieš dvejus metus, kai kaltė ir nuovargis tapo sunkiai pakeliami, Simona pradėjo lankytis pas psichologę.

Pirmą kartą ištarti savo mintį buvo labai sunku. Ji kelis kartus bandė pradėti sakinį ir sustojo.

Galiausiai pasakė: „Aš myliu savo vaikus. Bet jeigu galėčiau viską pradėti iš naujo, vaikų neturėčiau.“

Ji laukė pasmerkimo, bet niekas jos nepasmerkė.

Ir vien galimybė pasakyti tai garsiai tapo didžiuliu palengvėjimu.

Didžiausią klaidą ji šiandien mato visai ne ten, kur anksčiau

Ilgą laiką Simona kaltino save, kad nesugeba būti tokia mama, kokias matydavo aplinkui – nekantraujančia praleisti visą savaitgalį su vaikais, mėgstančia mokyklos šventes ir besidžiaugiančia kiekvienu šeimyniniu planu.

Psichologinė pagalba nepavertė jos kita moterimi, tačiau padėjo kitaip pažvelgti į praeitį.

Simona suprato, kad didžiausia problema prasidėjo dar iki vaikų gimimo – ji niekada rimtai neklausė savęs, kokio gyvenimo nori.

Ji klausė, kaip gyvena kiti.

Ką pasirinktų vyras.

Ko tikisi tėvai.

Kas laikoma normaliu gyvenimu.

Ir tada tiesiog ėjo tuo keliu. Tuo metu tai atrodė lengviau nei pasakyti: „Aš noriu kitaip.“

„Jeigu galėčiau grįžti atgal, vaikų neturėčiau“

Tai sakinys, kurio Simona niekada nepasakytų savo vaikams, tačiau sau ji jau nebebijo jo pripažinti.

Jeigu galėtų grįžti į laiką prieš pirmąjį nėštumą, ji rinktųsi gyvenimą be vaikų.

Ir šiandien ji mano, kad toks pasirinkimas būtų buvęs sąžiningesnis ne tik jos pačios, bet ir vaikų atžvilgiu.

„Vaikui neužtenka, kad mama viską padarytų teisingai. Vaikas nori jausti, kad su juo nori būti“, – kartą pasakė ji per vieną pokalbį.

Būtent dėl to Simona nenori romantizuoti savo pasirinkimo. Ji nenori sakyti, kad motinystė galiausiai „viską sustatė į vietas“.

Nes taip neįvyko.

Ji išmoko būti mama, tačiau niekada nepajuto, kad būtent tokio gyvenimo troško.

Ji nežino, ar vyras kada nors sužinos

Psichologei Simona jau gali pasakyti beveik viską.

Kartais kyla noras pasipasakoti ir artimai draugei, tačiau paskutinę akimirką ji sustoja.

Per daug bijo pasmerkimo. Dar labiau bijo, kad ši paslaptis kada nors pasiektų vaikus.

Vyrui apie tai ji taip pat nekalba. Galbūt niekada ir nekalbės.

Tačiau vienas dalykas jos gyvenime vis dėlto pasikeitė. Simona pradėjo daug rimčiau klausytis savęs kituose sprendimuose. Ji dažniau atsisako planų, kurių nenori. Paprašo vyro pabūti su vaikais ir kartais išeina viena pasivaikščioti. Nebesijaučia privalanti kiekvieną laisvą minutę skirti šeimai vien tam, kad įrodytų esanti gera mama.

Ji suprato, kad savęs atsisakymas nepadarė jos laimingesnės. Ir nepadarė jos geresne mama.

Sulaukusi 37-erių Simona pagaliau suprato tai, ką norėtų būti supratusi būdama dvidešimties: kartais pavojingiausias gyvenimo pasirinkimas nėra eiti prieš visus. Pavojingiau gali būti visą laiką eiti paskui kitus ir per vėlai pastebėti, kad gyvenimas, kurį taip kruopščiai kūrei, niekada nebuvo tas, kurio iš tikrųjų norėjai.

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!