Vyras knarkia jau dešimt metų, todėl pradėjome miegoti atskiruose kambariuose: draugės mano, kad mūsų santuokai blogai, o mums tiesiog geriau

Vieną dalyką vis dėlto turėjome išsiaiškinti su gydytoju

Nors atskiri miegamieji išsprendė mano nemigos problemą, pats vyro knarkimas niekur nedingo. Kartais ryte jis sakydavo, kad jaučiasi pavargęs, nors miegojo aštuonias valandas. Būdavo ir tokių naktų, kai dar miegodama šalia pastebėdavau, kad jis trumpam nustoja kvėpuoti, o paskui garsiai įkvepia.

Ilgą laiką maniau, kad taip tiesiog knarkia žmonės. Tačiau pasikalbėjusi su šeimos gydytoja sužinojau, kad garsus knarkimas kartu su kvėpavimo pauzėmis ir mieguistumu dieną gali būti obstrukcinės miego apnėjos požymis. Tai nėra vien nepatogumas šalia miegančiam žmogui – tokią būklę svarbu ištirti.

Vyras iš pradžių nenorėjo registruotis. Sakė, kad visi vyrai knarkia ir nėra čia ko dramatizuoti. Galiausiai sutiko pasikonsultuoti. Gydytojas paskyrė tolesnį ištyrimą dėl galimų kvėpavimo sutrikimų miego metu. Atsakymų dar laukėme, bet bent jau nustojome į problemą žiūrėti kaip į paprastą įprotį.

Man tai buvo svarbu. Nenorėjau, kad mūsų sprendimas miegoti atskirai reikštų, jog dabar galime visiškai pamiršti jo knarkimą. Aš pagaliau išsimiegu, tačiau ir jis nusipelno kokybiško poilsio.

Dabar turime dvi lovas, bet bendrų vakarų – daugiau nei anksčiau

Neseniai minėjome dvidešimt antrąsias vestuvių metines. Nuėjome į restoraną, paskui ilgai vaikščiojome po miestą. Grįžę namo dar valandą sėdėjome svetainėje ir kalbėjomės apie vaikus, darbus ir tai, kur norėtume išvažiuoti kitą vasarą.

Prieš eidamas miegoti vyras mane apkabino ir pabučiavo.

– Na ką, kaimyne, labanakt, – pajuokavo.

Aš nusijuokiau ir nuėjau į savo kambarį.

Mūsų santykiai netapo šaltesni. Mes vis dar apsikabiname, būname artimi, kartu leidžiame savaitgalius ir kartais susipykstame dėl visiškų smulkmenų. Tik dabar po ginčo abu galime išsimiegoti, o ryte pasikalbėti ramiau.

Žinoma, suprantu, kad atskiri miegamieji tinka ne visoms poroms. Vieniems labai svarbu užmigti apsikabinus, kiti neturi papildomo kambario, o dar kitiems atskiras miegojimas iš tiesų gali būti emocinio nutolimo ženklas. Bet mūsų atveju tai buvo bendras sprendimas, o ne bausmė ar bandymas pabėgti vienam nuo kito.

Praėjusį sekmadienį ta pati draugė vėl paklausė, ar vis dar miegame atskirai. Pasakiau, kad taip.

– Ir tikrai nenorėtumėte vėl miegoti kartu? – nustebo.

Pagalvojau apie visas tas naktis, kai gulėdavau atmerktomis akimis, skaičiuodavau valandas iki žadintuvo ir tyliai pykdavau ant žmogaus, kurį myliu. Pagalvojau apie rytus, kai abu būdavome suirzę, nors nė vienas nieko blogo nepadarė.

– Žinai, – atsakiau, – anksčiau miegojome vienoje lovoje ir nuolat pykdavomės. Dabar miegame atskirai ir sutariame geriau. Tai kodėl turėtume kažką keisti vien dėl to, kad kitiems atrodo keista?

Ji nieko neatsakė.

O aš tą vakarą vėl ramiai nuėjau miegoti į savo kambarį. Ir pirmą kartą per daugelį metų nebegalvojau, kiek kartų šiąnakt reikės žadinti vyrą.

Per dvidešimt dvejus santuokos metus supratau vieną dalyką: artumas matuojamas ne centimetrais tarp dviejų pagalvių, o tuo, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu, kai yra pabudę.

Šią istoriją redakcijai atsiuntė kaipkada.lt skaitytojas. Siekiant apsaugoti privatumą, vardai ir kai kurios detalės gali būti pakeisti. Atsiųskite savo istoriją el. paštu redakcija@kaipkada.lt