Kiaulpienė daugeliui sodininkų yra priešas: išrauni vieną, po kelių dienų geltonuoja kita. Tačiau ši piktžolė turi savybę, dėl kurios ją verta vertinti kitaip. Ilga kiaulpienės šaknis iš gilesnių dirvos sluoksnių paima kalį, fosforą ir mikroelementus. Užuot nešus ją į atliekas, kiaulpienes galima paversti skystomis trąšomis agurkams, paprikoms, baklažanams ir moliūgams.
Kodėl būtent kiaulpienės tinka užpilui
Kiaulpienė nėra tik gražiai žydinti piktžolė. Jos šaknis ilga, tvirta ir giliai skverbiasi į dirvą. Dėl to augalas pasiekia maistines medžiagas, kurių sekliau įsišakniję daržo augalai dažnai nepasiekia.
Sodininkui tai reiškia labai praktišką dalyką: išrauta kiaulpienė jau būna sukaupusi dalį to, ko reikia kitiems augalams. Ypač vertingas kalis, svarbus vaisių formavimuisi, žydėjimui ir bendram augalo atsparumui.
Todėl kiaulpienių užpilas gali būti naudingas šilumą mėgstantiems ir gausiai derantiems augalams: agurkams, moliūgams, paprikoms, baklažanams. Jiems kalio reikia daug, ypač tada, kai augalai ne tik leidžia lapus, bet ir pradeda megzti vaisius.
Tai nereiškia, kad kiaulpienių raugas pakeis visas trąšas. Tačiau kaip nemokama, greitai paruošiama skysta priemonė jis gali būti labai naudingas pirmoje vasaros pusėje.
Kaip pasigaminti kiaulpienių užpilą
Šiam užpilui nereikia nieko brangaus. Tiks kibiras, statinė arba plastikinis indas. Geriausia rinkti kiaulpienes su šaknimis, nes būtent šaknyse sukaupta daug vertingų medžiagų.
Pirmiausia iškaskite kiaulpienes. Stenkitės ištraukti kuo daugiau šaknies, o ne tik nuskinti lapus. Tada augalus susmulkinkite. Tai galima padaryti sodo žirklėmis, kastuvu ar peiliu. Kuo smulkiau supjaustysite, tuo greičiau vyks fermentacija ir tuo daugiau medžiagų pereis į vandenį.
Indą pripildykite kiaulpienėmis maždaug iki pusės. Nereikia jų grūsti iki viršaus, nes fermentacijos metu mišinys putos, jam reikia vietos. Tada užpilkite vandeniu, palikdami šiek tiek laisvos vietos viršuje.
Indą statykite šiltoje vietoje 5–7 dienoms. Per tą laiką mišinys pradės rūgti, putoti ir skleisti stiprų kvapą. Tai normalu. Būtent fermentacijos metu maistinės medžiagos iš augalų pereina į skystį.
Kai užpilas paruoštas, jį nukoškite per sietą ar marlę. Gautas skystis yra koncentratas, todėl jo tiesiai ant augalų pilti nereikėtų.
Naudojimui praskieskite santykiu 1:9 – vieną litrą kiaulpienių užpilo sumaišykite su devyniais litrais vandens. Tada laistykite augalus prie šaknų, geriausia ant jau sudrėkintos dirvos.
Kam toks užpilas tinka labiausiai
Kiaulpienių raugas yra greitai veikianti žalia trąša. Jame yra azoto, kalio ir kitų medžiagų, kurios padeda augalams aktyviai augti. Todėl geriausias laikas jį naudoti – pavasario pabaiga ir pirmoji vasaros pusė.
Agurkams toks užpilas gali padėti auginti stipresnius lapus ir palaikyti vaisių mezgimą. Paprikoms ir baklažanams svarbus kalis, nes šie augalai jautriai reaguoja į mitybos trūkumą. Moliūgai ir cukinijos taip pat mėgsta derlingą dirvą ir gerai reaguoja į organinius užpilus.
Tačiau šio užpilo nereikėtų pilti be saiko. Pakanka naudoti kartą per 10–14 dienų, stebint augalus. Jei jie ir taip labai vešliai augina lapus, bet mažai žydi ar mezga vaisių, azoto jau gali būti per daug.
Ypač atsargiai su tokiais užpilais reikia elgtis antroje vasaros pusėje. Rugpjūtį daugeliui augalų svarbiau nebe žalioji masė, o vaisių nokimas. Jei tuo metu duosite per daug azoto, pomidorai ar kiti augalai gali „tukti“ – leisti daug lapų, bet prasčiau nokinti derlių.
Didžiausias trūkumas – kvapas
Kiaulpienių užpilas veiksmingas, bet ne kvepiantis. Fermentacijos metu atsiranda stiprus, nemalonus kvapas, primenantis pūvančią žolę ar pelkių dumblą. Tai pagrindinė priežastis, kodėl kai kurie sodininkai šio metodo atsisako.
Jei indas stovi toli nuo namo, kvapas dažniausiai netrukdo. Tačiau mažame sklype ar šalia kaimynų verta rinktis vietą atsargiai. Indą galima pridengti, bet ne sandariai – fermentacijos metu turi išeiti dujos.
Yra ir alternatyva. Kiaulpienes bei kitą nupjautą žolę galima sudėti į juodą šiukšlių maišą, sandariai užrišti ir palikti pavėsyje maždaug savaitei. Augalai viduje apvysta ir pradeda irti, o vėliau masę galima užpilti vandeniu ir naudoti kaip silpnesnį maitinamąjį tirpalą. Kvapas tokiu atveju dažnai būna mažiau įkyrus nei atvirai raugiant kibire.
Vis dėlto klasikinis vandens užpilas veikia greičiau ir paprasčiau, jei tik turite vietą, kur kvapas netrukdys.
Kodėl nereikėtų maišyti su pelenais
Viena svarbi klaida gali sugadinti visą užpilą – jo nereikėtų maišyti su pelenais. Atrodo, kad tai būtų logiška: kiaulpienės duoda žalios trąšos, pelenai – kalio ir fosforo, vadinasi, kartu bus dar geriau. Tačiau taip nėra.
Pelenai sukuria šarminę aplinką. Joje dalis azoto iš žolelių užpilo gali būti prarandama, todėl trąša tampa silpnesnė. Todėl šiuos dalykus geriau naudoti atskirai.
Kiaulpienių užpilą pilkite kaip skystą trąšą prie šaknų. Pelenus naudokite kitu metu: pabarstykite ant drėgnos dirvos ir lengvai įmaišykite purenant. Taip augalai galės pasisavinti maistines medžiagas efektyviau, o jūs neprarasite užpilo vertės.
Galima maišyti ir su kitomis žolėmis
Kiaulpienės nėra vienintelė piktžolė, tinkama žaliam užpilui. Dilgėlės taip pat labai vertingos, ypač kaip azoto šaltinis. Dobilai, nupjauta žolė ir kitos jaunos piktžolės gali papildyti mišinį.
Tačiau kiaulpienės išsiskiria tuo, kad jų šaknys pasiekia gilesnius dirvos sluoksnius. Todėl jos ypač vertingos kaip kalio ir mikroelementų šaltinis. Jei norite stipresnio ir įvairesnio užpilo, galite maišyti kiaulpienes su dilgėlėmis ir kitomis žolėmis.
Svarbu tik nenaudoti piktžolių su subrendusiomis sėklomis. Jei užpilo tirščius vėliau pilsime į kompostą ar prie lysvių, nenorime kartu paskleisti naujos piktžolių kartos.
Taip pat venkite ligotų augalų. Jeigu piktžolės akivaizdžiai pažeistos grybinėmis ligomis, geriau jų nenaudoti trąšoms.
Piktžolė, kuri gali tapti nauda
Kiaulpienių nereikia idealizuoti – darže jos tikrai gali plisti agresyviai ir konkuruoti su kultūriniais augalais. Tačiau išrautos jos nebūtinai turi tapti atliekomis. Tai, ką daugelis meta lauk, galima paversti nemokamu maitinamuoju užpilu.
Šis metodas ypač patogus tiems, kurie nori sumažinti išlaidas trąšoms ir išnaudoti tai, ką jau turi savo sklype. Reikia tik indo, vandens, kelių dienų fermentacijai ir šiek tiek kantrybės dėl kvapo.
Kiaulpienės darže gali būti ne tik piktžolė, bet ir žaliava trąšoms. Jų ilgos šaknys iš dirvos gelmių paima maistines medžiagas, o fermentuotas užpilas grąžina jas jūsų agurkams, paprikoms, baklažanams ar moliūgams. Svarbiausia naudoti jį laiku, skiesti tinkamai ir nepaversti gero dalyko pertekliniu azoto šaltiniu vasaros pabaigoje.
