Birželį sodas atrodo kaip gražiausias metų pažadas: braškės mezga uogas, daržovės kyla iš žemės, gėlynai pilnėja spalvų. Bet būtent tada tarp lysvių atsiranda ir kita, mažiau romantiška vasaros pusė – skruzdėlės. Iš pradžių jos atrodo nekaltos, bet kai po braškėmis pradeda judėti žemė, o ant jaunų ūglių pasirodo lipni danga ir amarai, sodininkai žino: laikas veikti.
Vienas keisčiausiai atrodančių, bet sodininkų pamėgtų būdų – lysvėse palikti mažus buteliukus ar dangtelius su kvapniais arba saldžiais masalais. Iš šalies tai gali atrodyti kaip netvarka, bet iš tiesų tai apgalvota kova su skruzdėlių takais ir požeminiais lizdais.
Skruzdėlės sode nėra vien priešas
Prieš pilant, barstant ar statant masalus verta prisiminti vieną dalyką: skruzdėlės sode nėra absoliutus blogis. Jos purena dirvožemį, perneša organines daleles, naikina kai kurias lervas ir yra natūralios ekosistemos dalis.
Todėl patyrę sodininkai neskuba naikinti kiekvieno skruzdėlyno vien todėl, kad jis atsirado sklype. Jei skruzdėlės gyvena toliau nuo lysvių, nekelia amarų ant augalų ir neardo jaunų šaknų zonos, geriausia jas palikti ramybėje.
Problema prasideda tada, kai kolonija įsikuria tiesiai po braškėmis, salotomis, jaunais agurkais ar kitais trapiais daigais. Tokiu atveju skruzdėlės gali išjudinti žemę aplink šaknis, sausinti dirvožemį ir svarbiausia – aktyviai „auginti“ amarus.
Amarai išskiria saldų lipnų skystį, kuriuo skruzdėlės minta. Todėl jos saugo amarus, perneša juos ant jaunų ūglių ir kartais net gina nuo kitų vabzdžių. Sodininkui tai reiškia vieną: jei daug skruzdėlių lipa ant augalų, labai greitai gali atsirasti ir amarų kolonijos.
Būtent tada prasideda kova ne dėl kelių vabzdžių, o dėl būsimo derliaus.
Kam lysvėse reikalingi buteliukai?
Vaistinių buteliukai, maži plastikiniai indeliai ar kamšteliai sodininkams praverčia kaip miniatiūrinės „stotelės“ skruzdėlėms. Į juos galima pilti kvapius tirpalus arba dėti masalus taip, kad priemonė nepasklistų po visą lysvę.
Toks būdas turi kelis privalumus. Pirma, priemonė veikia tik konkrečioje vietoje – ten, kur eina skruzdėlių takas arba kur matoma lizdo anga. Antra, ją lengviau apsaugoti nuo lietaus. Trečia, indelį galima pridengti lenta, akmeniu ar plastiko gabalėliu, kad prie masalo neprieitų paukščiai, ežiai, katės ar šunys.
Dažniausiai naudojami du principai: skruzdėles arba atbaidyti kvapu, arba privilioti masalu, kurį jos nusineša į lizdą.
Pirmasis būdas greitesnis, bet trumpalaikis. Antrasis veikia lėčiau, tačiau gali paveikti pačią koloniją.
Amoniakas: kvapas, kuris sujaukia skruzdėlių takus
Vienas populiariausių senų sodininkų triukų – amoniako, dar vadinamo uodžiamuoju spiritu, tirpalas. Jis veikia ne kaip įprasti nuodai, o kaip stiprus repelentas. Aštrus kvapas sutrikdo skruzdėlių orientaciją, todėl jos nebegali taip lengvai judėti savo įprastais takais.
Darbinis tirpalas ruošiamas paprastai: į 10 litrų vandens pilama apie 40 ml amoniako ir įmaišomi 2 šaukštai skysto muilo. Muilas reikalingas tam, kad skystis geriau laikytųsi ant paviršių ir ne taip greitai nubėgtų.
Šiuo tirpalu galima palaistyti skruzdėlių takus, plotą aplink pažeistus augalus arba vietą prie lizdo. Pirmasis poveikis dažnai matomas gana greitai – po kelių valandų vabzdžių aktyvumas gali sumažėti.
Tačiau yra svarbi detalė: amoniako poveikis nėra ilgalaikis. Kvapas išgaruoja, lietus jį išplauna, o karštą dieną tirpalas susilpnėja dar greičiau. Todėl vieno karto paprastai neužtenka. Procedūrą gali tekti kartoti kelias dienas iš eilės.
Prie visai jaunų daigų amoniako koncentraciją geriau mažinti perpus. Trapioms šaknims per stiprus tirpalas gali pakenkti, todėl su naujai pasodintais augalais reikia elgtis atsargiau.
Masalai su boro rūgštimi: kai reikia pasiekti lizdo gilumą
Jei skruzdėlynas įsikūręs giliai, vien kvapas problemos gali neišspręsti. Tokiu atveju sodininkai dažnai renkasi masalus su boro rūgštimi.
Šio metodo esmė paprasta: skruzdėlės paima saldų ar baltyminį masalą ir nuneša jį į lizdą. Ten maistas pasiekia kitas skruzdėles, lervas ir motinėlę. Dėl to poveikis nėra staigus, tačiau gali būti gilesnis.
Vienas žinomiausių variantų – masalas su virtais kiaušinių tryniais. Kietai virtus trynius reikia sutrinti, įmaišyti šiek tiek cukraus pudros ir apie 2 arbatinius šaukštelius boro rūgšties. Iš masės formuojami maži rutuliukai ir dedami šalia skruzdėlių takų arba lizdo angų.
Karštu oru geriau veikia skystas masalas. Stiklinėje šilto vandens ištirpinamas šaukštas cukraus arba medaus ir arbatinis šaukštelis boro rūgšties. Skystį galima supilti į mažus dangtelius, vaistinių buteliukų dugnelius ar kitus negilius indelius.
Būtent čia ir atsiranda tie paslaptingi buteliukai lysvėse. Jie padeda masalą padėti tiksliai, nedideliu kiekiu ir taip, kad jį būtų galima pridengti.
Vis dėlto su boro rūgštimi reikia elgtis atsakingai. Masalai neturi būti atviri. Juos būtina dėti po uždengimu – po lentele, senos čerpės gabalėliu, apverstu plastikiniu indeliu su mažais tarpais skruzdėlėms. Taip masalas apsaugomas nuo lietaus ir nuo gyvūnų.
Boro rūgšties nereikėtų naudoti toje pačioje vietoje daug kartų per sezoną. Ji gali kauptis dirvoje, todėl tai nėra priemonė, kurią verta berti be saiko.
Kodėl vieni masalai veikia, o kiti – ne?
Sodininkai dažnai nusivilia, nes padeda masalą, o skruzdėlės tarsi jo nemato. Taip nutinka dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia, skruzdėlės skirtingu metu ieško skirtingo maisto. Kartais joms labiau reikia saldaus sirupo, kartais – baltyminio masalo. Todėl jei vienas variantas neveikia, verta išbandyti kitą.
Antra, masalas neturi būti per stiprus. Jei boro rūgšties įdedama per daug, skruzdėlės gali žūti per greitai ir nespėti nunešti masalo į lizdą. Tokiu atveju sumažės pavienių vabzdžių, bet pati kolonija liks.
Trečia, masalai turi būti dedami ne bet kur, o ten, kur skruzdėlės iš tikrųjų vaikšto. Geriausia kelias minutes stebėti jų taką ir tik tada padėti indelį.
Dar viena klaida – masalus palikti saulėje ir lietuje. Karštą dieną sirupas greitai išdžiūsta, o po lietaus jis gali būti praskiestas arba išplautas. Todėl nedidelis uždengimas yra ne smulkmena, o būtina sąlyga.
Vaismedžiams reikia atskiros apsaugos
Lysvėse skruzdėlės pavojingos dėl šaknų ir amarų, o vaismedžiuose – dėl jaunų ūglių. Jei jos laisvai lipa į medžio lają, dažnai netrukus ten atsiranda amarų. Jauni lapai susisuka, ūgliai silpsta, o sodininkas pradeda purkšti nuo amarų, nors problema iš dalies prasidėjo nuo skruzdėlių judėjimo.
Čia geriausiai tinka lipnūs diržai. Tai mechaninė apsauga, kuri neleidžia skruzdėlėms pakilti kamienu į viršų.
Svarbu klijų netepti tiesiai ant žievės. Pirmiausia aplink kamieną apvyniojama audinio, popieriaus ar porolono juostelė, o tik ant jos tepami specialūs sodo klijai. Diržas dažniausiai tvirtinamas maždaug 30 cm aukštyje nuo žemės.
Tokį diržą reikia tikrinti kas 7–10 dienų. Dulkės, žolės dalelės ir lietus ilgainiui sumažina lipnumą. Jei medžio lajoje skruzdėlių jau yra, galima uždėti antrą diržą kiek aukščiau.
Tai nėra būdas sunaikinti visą skruzdėlyną, tačiau jis labai gerai apsaugo konkretų medį nuo skruzdėlių „greitkelio“ į amarų kolonijas.
Ką rinktis: amoniaką, masalus ar lipnius diržus?
Viskas priklauso nuo situacijos.
Jei skruzdėlės ką tik pasirodė lysvėje ir dar nematyti didelio lizdo, galima pradėti nuo amoniako tirpalo. Tai greitas atbaidymo būdas, kuris padeda sutrikdyti jų takus.
Jei matote aiškų požeminį lizdą, o žemė tiesiog juda, vien amoniako gali nepakakti. Tada verta rinktis masalus, kurie pasiekia kolonijos vidų.
Jei problema yra vaismedžiuose, geriausias pirmas žingsnis – lipnūs diržai ant kamienų. Jie neleis skruzdėlėms nešioti amarų aukštyn ir saugoti jų ant jaunų ūglių.
Dažnai geriausiai veikia ne vienas metodas, o kelių derinys. Lysvėse – tvarkingai uždengti masalai, takeliuose – kvapą skleidžiantis tirpalas, o ant vaismedžių – lipnūs diržai.
Kaip suprasti, kad skruzdėlės traukiasi?
Sėkmė matoma ne iš karto. Jei naudojami masalai su boro rūgštimi, kolonijos silpnėjimas gali trukti dvi ar tris savaites. Todėl nereikia tikėtis, kad ryte padėjus masalą vakare skruzdėlių nebeliks.
Geras ženklas – kai lysvėse nebeatsiranda naujų žemės kauburėlių. Jei atsargiai pakrapščius buvusią skruzdėlyno vietą nematyti baltų kiaušinėlių ar lervų, tikėtina, kad kolonija pasitraukė arba sunyko.
Dar vienas rodiklis – amarų sumažėjimas ant jaunų ūglių. Jei per kelias savaites ant augalų nebeatsiranda lipnios dangos, lapai nesiriečia, o skruzdėlės nebelipa į viršūnes, vadinasi, sodo pusiausvyra pamažu grįžta.
Svarbu stebėti ne tik vieną vietą. Skruzdėlės gali persikelti į gretimą lysvę arba po takeliu, todėl po pirmo sėkmingo bandymo nereikėtų visiškai pamiršti problemos.
Didžiausia klaida – kovoti su skruzdėlėmis aklai
Skruzdėlių kontrolė sode nėra karas iki paskutinio vabzdžio. Jei sunaikinsite viską be atrankos, galite pažeisti ir natūralią pusiausvyrą. Tikslas turėtų būti ne visiškai išvalyti sklypą nuo skruzdėlių, o neleisti joms naikinti derliaus ir platinti amarų.
Todėl pirmiausia reikia stebėti. Kur jos eina? Ar lipa ant augalų? Ar yra amarų? Ar lizdas po braškėmis? Ar jos tik gyvena sklypo pakraštyje?
Tik atsakius į šiuos klausimus verta rinktis priemonę.
Kartais pakanka perkasti takelį, palaistyti kvapniu tirpalu ar perkelti nedidelį skruzdėlyną toliau nuo daržo. Kartais reikia masalų. O kartais geriausia tiesiog palikti jas ramybėje, nes jos niekam nekenkia.
Kodėl šis metodas patinka sodininkams?
Vaistinių buteliukai, kamšteliai ir mažos talpos sode patinka dėl paprastumo. Nereikia brangios įrangos, nereikia purkšti viso daržo ir nereikia pilti priemonių ten, kur jų nereikia.
Tai tikslinis būdas: mažas indelis – konkrečioje vietoje, konkrečiai problemai. Sodininkas gali matyti, ar skruzdėlės masalą ima, ar takas keičiasi, ar lizdas silpnėja.
Be to, toks metodas leidžia naudoti mažesnius kiekius priemonių. O sode tai visada geriau nei beatodairiškas barstymas ir purškimas.
Tačiau būtent dėl to svarbiausia yra atsakomybė. Bet kokie masalai turi būti uždengti, o priemonės – naudojamos saikingai. Ypač jei sklype lankosi naminiai gyvūnai, paukščiai ar ežiai.
Sodas mėgsta ne paniką, o kantrybę
Skruzdėlės gali sugadinti nemažai nervų, ypač kai jos apsigyvena po braškėmis arba ima nešioti amarus ant jaunų vaismedžių ūglių. Tačiau skubėti griebtis stiprios chemijos ne visada būtina.
Amoniako tirpalas gali greitai sutrikdyti jų takus. Masalai su boro rūgštimi padeda pasiekti giliau esančią koloniją. Lipnūs diržai apsaugo vaismedžius. O maži buteliukai ir dangteliai leidžia visa tai padaryti tiksliau ir saugiau.
Svarbiausia – nenaikinti skruzdėlių vien dėl to, kad jos yra. Veikti verta tada, kai jos realiai kenkia augalams. Sode, kaip ir gyvenime, kartais laimi ne tas, kuris puola stipriausiai, o tas, kuris tiksliausiai supranta, kur yra tikroji problema.
