Obelis po genėjimo apaugo šakų „šluotomis“? Dar kartą viską išpjovę galite sulaukti to paties

Tankūs, stačiai į viršų augantys ūgliai obelyje dažnai atsiranda po pernelyg stipraus genėjimo. Tai vilkūgliai – intensyviai augantys ūgliai, kuriais medis atkuria prarastą lajos dalį. Jeigu kitą pavasarį vėl smarkiai sumažinsite lają ir pašalinsite visą naują prieaugį, galite pakartoti tą pačią klaidą: vietoj tvarkingesnio medžio sulaukti naujų tankių kuokštų.

Sprendimas – lają pertvarkyti palaipsniui, pasirinktinai retinti nereikalingus ūglius ir dalį tinkamoje vietoje augančių šakų palikti. Ypač svarbu nebandyti senos, aukštos obels per vieną dieną paversti žemu, kompaktišku medeliu.

Vilkūgliai gali atsirasti ir po šakų pažeidimų, todėl vien jų buvimas dar neįrodo netinkamo genėjimo. Tačiau jeigu tankūs ūglių kuokštai išaugo būtent prie stambių praėjusio sezono pjūvių, verta pirmiausia įvertinti, kiek lajos buvo pašalinta.

Kodėl po stipraus genėjimo obelis išleidžia tiek daug ūglių?

Nupjovus didelę dalį šakų, pasikeičia santykis tarp medžio šaknų sistemos ir likusios lajos. Šaknys lieka, o antžeminės dalies gerokai sumažėja. Tai skatina stiprų naują augimą, ypač prie ryškiai patrumpintų ar pašalintų šakų.

Tokiose vietose gali pabusti miegantys pumpurai. Iš jų per sezoną išauga ilgi, tiesūs ūgliai, kurių vienoje vietoje kartais susitelkia visas kuokštas. Iš tolo jis ir primena šluotą.

Dažna situacija sode atrodo taip: pavasarį obelis smarkiai pažeminama, vasarą apauga vertikaliais ūgliais, o kitą pavasarį šeimininkas juos vėl išpjauna ir dar patrumpina likusias šakas. Taip kasmet kartojamas stiprus genėjimas palaiko intensyvų atžėlimą.

Ar tikrai negalima pašalinti visų vilkūglių?

Svarbiausia vertinti ne vien vilkūglių skaičių, bet ir bendrą genėjimo mastą. Keli nereikalingi ūgliai ir tankiai atžėlusi, smarkiai nupjauta sena obelis – skirtingos situacijos. Pastaruoju atveju naujas radikalus valymas gali vėl paskatinti stiprų augimą.

Nereikia palikti kiekvieno vertikalaus ūglio vien iš baimės pakenkti. Pirmiausia atsirinkite tuos, kurie auga į lajos vidų, kryžiuojasi, trinasi arba susitelkę vienoje vietoje stipriai užtemdo kitas šakas. Dalį tinkamai išsidėsčiusių ūglių galima panaudoti lajai atkurti.

Tikslas – suformuoti prasmingą šakų išsidėstymą, o ne iškirpti viską, kas išaugo per paskutinę vasarą. Prieš pjūvį verta atsitraukti nuo medžio ir pasižiūrėti, kokia laja liks atlikus numatytus darbus.

Kuriuos ūglius palikti, o kuriuos retinti?

Pradėkite nuo vietos, kurioje susidarė tankiausias kuokštas. Įvertinkite, kurie ūgliai dubliuoja vienas kitą, kurie krypsta į vidų, o kurie turi erdvės augti į išorę. Vien stiprumas nėra priežastis šaką palikti – svarbi ir jos kryptis bei vieta bendroje lajoje.

Praktiškai darbų eiliškumas gali būti toks:

• Apžiūrėkite sausas, nulūžusias ir aiškiai pažeistas šakas.
• Atsirinkite į lajos vidų augančius bei besitrinančius ūglius.
• Iš tankaus kuokšto pasirinktinai pašalinkite nereikalingus ūglius.
• Palikite erdvės tinkamai nukreiptoms šoninėms šakoms.
• Likusį didesnį lajos pertvarkymą atidėkite kitam sezonui.

Venkite visus paliktus ūglius nukirpti vienodame aukštyje. Toks „apkirpimas“ nesprendžia šakų išsidėstymo problemos ir gali paskatinti naują šakojimąsi ties pjūviais.

Kaip sumažinti obels aukštį, kad viršūnė vėl neatželtų?

Aukščio mažinimą planuokite keleriems metams. Staigiai pašalinus viršutinę lajos dalį, medis gali atsakyti būtent tuo augimu, kurio norėjote atsikratyti.

Trumpinamą šaką geriau nukreipti į tinkamą, pakankamai išsivysčiusią šoninę šaką, užuot nupjovus ją bet kur ir palikus strampą. Taip lajoje išlieka aiškesnė augimo kryptis.

Seno medžio atveju ne visada įmanoma vien genėjimu pasiekti norimą mažą aukštį. Jeigu numatyta pašalinti kelias labai storas šakas arba neaišku, kurios iš jų sudaro pagrindinę konstrukciją, prieš pjaunant verta pasitarti su vaismedžių genėjimą išmanančiu specialistu.

Ar vilkūglį galima paversti derančia šaka?

Tinkamoje vietoje augantį jauną, lankstų ūglį kartais galima palikti ir palaipsniui pakeisti jo kryptį. Atlenktas į nuožulnesnę padėtį jis gali augti ne taip intensyviai į viršų ir ilgainiui tapti naudinga lajos dalimi.

Tačiau nereikia jėga lenkti storo, sumedėjusio vilkūglio iki horizontalios padėties. Galima įskelti jo pagrindą ar nulaužti šaką. Tvirtinimas taip pat neturi įsirėžti į žievę, todėl paliktus raiščius būtina reguliariai patikrinti.

Šis būdas prasmingas tik tuomet, kai naujai šakai iš tiesų yra vietos. Į lajos vidurį nukreipto, kitas šakas spaudžiančio ūglio neverta išsaugoti vien todėl, kad jį įmanoma pririšti.

Kada genėti obelis ir kriaušes Lietuvoje?

Pagrindinį formuojamąjį genėjimą planuokite žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį, atsižvelgdami į orus. Svarbu, kad būtų praėjęs stiprių šalčių pavojus, o pumpurai dar nepradėję skleistis. Vien kalendoriaus datos nepakanka – skirtingais metais sąlygos keičiasi.

Vasarą galima pasirinktinai pašalinti dalį jaunų, dar nesumedėjusių vilkūglių. Tuomet lengviau pastebėti, kurie ūgliai tankina lają, ir nereikia laukti, kol jie taps storomis šakomis.

Rudenį neskubėkite imtis didelio aukščio mažinimo ar seno medžio pertvarkymo. Lapams nukritus patogu apžiūrėti lają ir pažymėti planuojamus pjūvius. Nufotografuokite medį iš kelių pusių ir susidarykite darbų planą – pavasarį tai padės išvengti sprendimo „dar šitą nupjausiu“, po kurio lajos lieka gerokai mažiau, nei ketinote.