Pelenai dažnai laikomi saugiausia „nemokama“ trąša: išvalei krosnį, pabėrei ant lysvės ir, atrodo, padarei gerą darbą. Tačiau būtent čia slypi pavojus. Per didelis pelenų kiekis gali užšarminti dirvą, užblokuoti augalams svarbius mikroelementus ir net sukietinti viršutinį žemės sluoksnį taip, kad jis ima priminti betoną.
Pelenai nėra paprastas vitaminas dirvai
Medžio pelenai iš tiesų gali būti naudingi. Juose yra kalio, kalcio, magnio, jie gali padėti sumažinti per didelį dirvos rūgštingumą. Todėl sodininkai juos mėgsta: atrodo natūralu, nieko nekainuoja, o dar ir „maitina“ augalus.
Tačiau pelenai nėra universali trąša. Jie veikia kaip stiprus šarmas, todėl netinkamai naudojami gali greitai pakeisti dirvos reakciją. Kai šarmų pasidaro per daug, augalo šaknys nebegali normaliai pasisavinti kai kurių mikroelementų, ypač geležies.
Tuomet susidaro paradoksali situacija: dirvoje maisto medžiagų yra, bet augalas jų nepaima. Lapai ima gelsti, augimas sustoja, augalas atrodo nusilpęs, nors sodininkas įsitikinęs, kad jį „patręšė“.
Dažniausia klaida – pelenus berti iš akies, storu sluoksniu ir kasmet, neįvertinus, ar dirvai jų apskritai reikia. Taip iš pagalbinės priemonės jie tampa problema.
Dar viena svarbi detalė – pelenų kilmė. Sode galima naudoti tik švarių malkų pelenus. Jei degintos dažytos lentos, seni baldai, padėklai ar kitos apdorotos medienos atliekos, tokie pelenai gali turėti cheminių priemaišų. Tokiu atveju į lysvę patenka ne trąša, o dirvą teršiantis mišinys.
Kaip lysvė virsta kieta pluta
Pelenų perteklius ypač pavojingas sunkiose, molingose dirvose. Jei jie paskleidžiami storai ir neįmaišomi į žemę, viršutinis sluoksnis gali sukietėti. Vanduo sunkiau prasiskverbia gilyn, oras prasčiau pasiekia šaknis, o paviršiuje susidaro kieta pluta.
Iš šalies tai atrodo taip: lysvė lyg ir patręšta, bet po lietaus arba laistymo paviršius sukietėja, augalai atrodo prislėgti, žemė sunkiai purenama. Tokį reiškinį sodininkai ir vadina „betonine“ dirva.
Pelenai turi būti naudojami ne kaip smėlis takeliui pabarstyti, o kaip tiksliai dozuojama priemonė. Saugesnė norma – maždaug 70–100 gramų vienam kvadratiniam metrui per metus. Praktiškai tai yra apie dvi nedidelės saujos, o ne pilnas kibiras ant kelių lysvių.
Prieš barstant pelenus verta persijoti, kad neliktų anglies gabalų, vinių ar kitų priemaišų. Geriausia juos paskleisti labai plonai ir iš karto lengvai įterpti grėbliu į paviršinį dirvos sluoksnį. Taip sumažėja rizika, kad jie susikaups vienoje vietoje ir sukels vietinį šarmingumo šuolį.
Svarbu prisiminti ir tai, ko pelenuose nėra. Juose nėra azoto, o būtent azotas augalams būtinas žaliajai masei auginti. Todėl pelenai negali pakeisti visaverčio tręšimo. Jie labiau tinka kaip papildoma priemonė, o ne pagrindinis augalų maistas.
Atsargiai reikėtų elgtis ir su kompostu. Jei pelenų į jį beriama per daug, komposto masė gali pradėti džiūti, o irimo procesai sulėtėja. Jei pelenai dedami į kompostą, jų turėtų būti labai mažai – plonais sluoksniais, neviršijant maždaug kelių procentų visos masės.
Ne visi augalai pelenus pakelia vienodai
Didžiausia klaida – manyti, kad jei pelenai naudingi vienai kultūrai, jie tiks visam daržui. Taip nėra.
Kai kuriems augalams šarmingesnė dirva gali būti palanki, ypač jei žemė yra rūgšti. Pavyzdžiui, burokėliams pelenai gali padėti, jei naudojami saikingai ir tinkamu laiku – geriausia vėlyvą rudenį arba labai ankstyvą pavasarį.
Tačiau yra augalų, kuriems pelenai gali smarkiai pakenkti. Hortenzijos ir rododendrai mėgsta rūgštesnę terpę, todėl pelenai jiems netinka. Užšarminus dirvą, tokie augalai gali imti skursti, gelsti, silpnai žydėti arba visai prastai augti.
Atsargiai reikia elgtis ir su bulvėmis. Per didelis kalcio kiekis bulvių lysvėse siejamas su rauplių rizika – gumbai gali apaugti šiurkščiais, negražiais pažeidimais, prasčiau laikytis sandėliuojami. Todėl pelenų barstymas ant bulvių nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Prieš naudojant pelenus verta sau užduoti ne klausimą „ar jie natūralūs?“, o visai kitą: ar šiam augalui ir šiai dirvai jų tikrai reikia? Jei žemė jau kalkinga, o augalas mėgsta rūgštesnę terpę, pelenai tik pablogins situaciją.
Pelenai gali būti gera pagalbinė priemonė, bet tik tada, kai naudojami saikingai, tinkamu metu ir tinkamiems augalams. Kibirais beriami ant lysvių jie nebėra trąša. Jie tampa klaida, po kurios dirva sukietėja, augalai gelsta, o derlius nuvilia, nors sodininkas buvo įsitikinęs darantis viską „natūraliai“ ir teisingai.
